Kolegės Gražinos Trybienės atsiųsta geroji patirtis:
Ar gamta padeda išlikti moraliam
Mokinys Gražvydas
Ar gamta padeda išlikti moraliam ?
(K.Donelaitis, A.Baranauskas, M.Katiliškis)
Nuo senų senovės žmogus su gamta gyveno vienybėje. Žaliasis pasaulis buvo ne tik maitintojas, bet ir ramybės, tikrosios laimės šaltinis. Žmogus naudojosi ir gamtos teikiamomis gėrybėmis, ir mokėjo tausoti žaliąjį pasaulį, todėl į mišką žvelgė tarsi į šventovę, kurios nedrįso niekinti, priešingai, jausdamasis jos dalimi, su džiaugsmu klausėsi medžių ošimo, grožėjosi akį veriančiais vaizdais ir gaudavo atgaivą sielai, bet ar visada gamta, teikusi džiaugsmą, padėjo žmogui išlikti moraliam? (68)
Išlieka moralus tas, kuris suvokia, kad gamta lemia žmogaus gyvenimo būdą, kurio privalu laikytis kaip Dievo nustatytos tvarkos. Ji ugdo poreikį mokytis iš gamtos būti darbščiam, nuolankiam bei džiaugtis tuo, ką teikia žemė. Šio moralumo principo laikėsi XVIII amžiaus lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ veikėjai valstiečiai, autoriaus vadinami būrais, kuriems gamta buvo didžioji mokytoja, Dievo kūrinys, iš kurio valstietis ėmė pavyzdį, kaip gyventi. Keturi metų laikai : pavasaris, vasara, ruduo ir žiema jam buvo nesikeičiantis ir amžinas tobulo gyvenimo ratas, lėmęs kasdienybės ritmą ir darbus : sėjimą, sodinimą, šienapjūtę, mėšlavežį, bulviakasį, kūlimą, gėrybių rinkimą ir apsirūpinimą žiemai. Dievo nustatyta tvarka buvo aiški: jei gandrai, randa sudarkytą lizdą, jį tyliai susitvarko, musės ir vabalai ne įgelti skuba pavasarį, o džiaugtis, kuklios išvaizdos lakštingalos čiulbesys priimamas kaip Dievo garbinamas. Matantis tokią gamtą ir besiklausantis jos, Aukščiausiajam nusilenkia ir žmogus, kuris džiaugiasi nauju gyvenimo etapu pavasarį. Jis juk taip pat Dieviškojo plano dalis, tad iš gyvosios gamtos mokosi veiklumo, darbštumo, kuklumo, saikingumo bei nuolankumo. Būras nesipriešina tokiai gyvenimo tvarkai, moka džiaugtis, vadinasi, pritaria, nes žino, jog bus pasmerktas bendruomenės, jei išsiskirs tingėjimu ar apsileidimu kaip Slunkius, Pelėda ar Plaučiūnas. Kai gamta yra amžinųjų vertybių puoselėtoja, žmogus ima iš jos pavyzdį. Tie pavyzdžiai tampa tais moralumo principais, kuriais grindžiamas gyvenimas (207).
Gamta netampa moralumo pavyzdžiu tam, kuris siekia naudos. Toks asmuo galvoja tik apie save. Apie save galvojo Antano Baranausko romantinės poemos „Anykščių šilelis“ veikėjai caro valdininkai kučmeistriai ir proanūkiai. Vieni užmiršo, o kiti nepaisė nuostatos, kad žmogus nuo senų senovės šventa vieta laikė mišką, į kurį įžengęs gali užmiršti bėdas. Tas, kuris kirto dėl naudos, neatsiminė, jog maro metais protėviai ir anūkai kirto mišką dūsaudami ir ašaras braukdami, nors taip elgėsi todėl, kad reikėjo išgyventi. Proanūkiams ir kučmeistriams rūpėjo tik materialinė nauda. Proanūkiai nukirtę medžius vežimais vežė parduoti, kad pasidžiaugtų greitai gautu pinigu ir išleistų degtinei. kučmeistriai, pasinaudoję valdžia ir uždraudę miške grybauti, uogauti bei pamiškėje ganyti, naktimis slapta kirto ir pardavinėjo, kad praturtėtų. Skaudu, kad kirto svetimi, bet dar skaudžiau, jog taip elgėsi ir savi. Juk būtent jie turėjo suprasti, kad kerta dėl naudos ne tik medį, bet ir vaistą, maistą bei atgaivą sielai. Nesuprato ir kirto tol, kol nebebuvo ko kirsti. Kai žmogus užmiršta, kad jis yra neatskiriama gamtos dalis, ima naikinti visa aplinkui, nes jam neskauda širdies ir nejaučia sąžinės graužaties. Liūdna, kad gamta netampa priežastimi sustabdyti amoralų žmogaus elgesį. Toks asmuo net nesusimąsto, kad tik dėl naudos naikindamas gamtą jis naikina ir save (208).
Pasak J.V.Gėtės „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis yra prasmingas.“ Pritariu šiems žodžiams, juk gamta, ta didžioji mokytoja, skatina žmogų elgtis taip, kad niekam nepadarytum skriaudos, tik tada kiekvieną dieną nugyvensi prasmingai ir atversi kitą dieną kaip puslapį be graužaties. Kai žmogus užmiršta šią išmintį, moralumą pakeičia amoralumas ir tada net gamta, turinti tokią didelę jėgą ir galinti paveikti žmogų bei suminkštinti jam širdį, nebetenka galios (67).
