Meilės samprata lietuvių literatūroje
„Meilė – galinga burtininkė: ji pasaulį gali dangum arba pragaru paversti“ – teigė žymiausia lietuvių poetė, lyrikė Salomėja Nėris. Tik jos dėka galime būti laimingi ir suvokti, kad prasmingai nugyvensime gyvenimą. Kai šis jausmas apima mūsų širdis, savo realų gyvenimą galime paversti rojumi žemėje. Visas mus ištinkančias situacijas „matome pro rožinius akinius“. Į nieką nežiūrime rimtai, o visos problemos atrodo lengvai įveikiamos. O jei meilė sudūžta į šipulius?.. Tada gyvenimas netenka prasmės ir nusiminę žmonės jį pradeda vadinti tik egzistavimu. Kūnas be sielos, taip sako daugelis vienišų, jaunų žmonių, su sudraskytomis sielomis, bei nesėkmingos meilės paliestomis širdimis. Laikui bėgant, jiems egzistavimas tampa pragaru. O literatūroje yra vaizduojami vidiniai žmogaus išgyvenimai, jausmai, kur meilė vaidina svarbiausią vaidmenį.
Lietuvių literatūroje atskleidžiama tyra poetiška meilė. Apie tai kalbama Vaižganto sukurtoje apysakoje „Dėdės ir dėdienės”. Šioje knygoje rašytojas stengėsi parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir nelaimingą jo dalią. Pagrindinis kūrinio veikėjas yra Mykoliukas. Jis dirba pas savo brolį bernu, akėja žemę, prižiūri gyvulius. Atrodo, kad meilė jo visai nedomina, tačiau pasirodo šis darbų užguitas žmogus moka mylėti poetiška meile. Ta meilė tyra, švelni, pasyvi. Mykoliukui kilo noras įsitvirtinti, įgyti turto, sukurti šeimą ir būti kaip visi žmonės. Jis supranta, kad Severiutės vesti negalės, nes reali ateitis jiems laimės nežadėjo. Mykoliukas puikiai žino, kad tomis vedybomis sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimą, tad savo meilės dainą dainuoja tik širdy: „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį. Tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį, – liks man tavo plaukeliai…” Šiai tyrai meilei atsiskleisti nebuvo lemta. Materialiniai sumetimai, pasiaukojimas brolio šeimai ir nulėmė Mykoliuko apsisprendimą. Mykoliukas tyliai ir neprieštaraudamas susitaiko su likimu. Toliau dirba pas brolį sunkius ir varginančius ūkio darbus. Tačiau jam pasaulis tapo svetimas ir niūrus. Taigi tyrai romantiškai meilei išsipildyti gali sutrukdyti aplinkybės, palikdamos širdyje didžiulę tuštumą.
Albertas Kamiu. XX a. prancūzų kilmės filosofas ir rašytojas, Egzistencializmo atstovas teigė – „Jei nėra sielvarto gyvenime, nėra ir meilės gyvenimui“ . Dažnai žmogus tol kol turi šeimą, namus, draugus, nesuvokia šių vertybių svarbos ir tik praradęs ima suvokti koks gyvenimas gali likti be viso to tuščias ir neteisingas. Apie praradimo skausmą rašė ir XIX a. pab. – XX a. pradž. modernizmo epochos rašytoja Šatrijos Ragana kūrinyje „Sename dvare“. Parašyti šį kūrinį paskatino ilgesys Užvenčių dvarui, tačiau kur kas didesnis ilgesys buvo mirus broliams ir tėvams. Kūrinyje vyrauja ypatinga nuotaika, kuria tarsi grįžtama į praeitį ir siekiama susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. Pagrindinė kūrinio „Sename dvare“ veikėja Mamatė kaip svarbiausią vertybę iškelia tikėjimą Dievu. Evangelijos tiesos yra pagrindinės Mamatės gyvenimo tiesos, jos pasaulėžiūros pagrindas. Nuo jo priklauso gyvenimo, kaip pareigos supratimas, gailestis, užuojauta, parama silpnesniems ir svarbiausia – nebe su tokia baime imama žvelgti į mirtį. Tikintis žmogus žino, kad mirtis nėra pabaiga, tai naujo kelio pradžia. Daugelis šiandieninės visuomenės žmonių yra ne tik nutolę nuo tikėjimo, bet ir nuo šalia esančiųjų. Daugelis mūsų tarsi plaukia pasroviui ir retai kada tesusimąsto ne tik apie kitą žmogų, bet ir apie save patį.
Taip pat lietuvių literatūroje parodoma, kad norint pasiekti tikrą, nesumeluotą meilę, reikia būti atsakingu už savo poelgius. Tai atsiskleidžia garsaus XX a. Lietuvos išeivijos rašytojo Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“. Šio kūrinio pagrindinis veikėjas Tilius yra kaimo žmogus, svajojantis tapti valdininku. Dirbdamas medkirčiu įsimyli jauną, gražią ir nuoširdžią merginą Agnę. Merginai Tilius tampa pirmąją meile. Ji svajoja apie gražią ateitį, jaučiasi lyg paukštė, skrisdama beribiame danguje. Viskas pasikeičia, kai Tilius pradeda dirbti bernu pas stambų ūkininką Domeiką. Tarp vaikino ir Domeikio žmonos Monikos, užsimezga romanas. Iš to suprantame, kad Tilius vadovaujasi tik instinktais ir neatsako už savo priimtus sprendimus. Agnė lieka įskaudinta ir sudaužyta širdimi. Sužinojęs Domeikis apie šį romaną supyksta ir įniršta. Atkeršydamas vyras pašauna Tilių. Taigi literatūroje atskleidžiama, kad žmogus turi būti atsakingas už kiekviena priimtą savo sprendimą, nes kitaip jis įskaudins kitus ir pakenks sau.
Apibendrindama galiu teigti, jog literatūra padeda suvokti žmonių santykius ir puikiai atspindi meilę žmonių gyvenime. Skaitydami įvairias knygas, kūrinius suprantame, kad meilė gali būti tyra, graži, tačiau kartais ji būna skaudi dėl aplinkybių, ar pačių žmonių, kurie nesugeba būti atsakingi už savo veiksmus. Taip pat atsiskleidžiamos vertybės, reikalingos tyriems santykiams, pavyzdžiui ištikimybė, atsakingumas ir supratingumas.
Akvilė, IV g
p.s. klaidos netaisytos
