Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje

Literatūrinis rašinys – aukštesnysis lygis

 

Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje

 

(A. Mickevičius, Maironis, V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma, Just. Marcinkevičius, J.

Aputis)

 

,,Būt ar nebūt“ – bene įsimintiniausia Renesanso dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedijos

,,Hamletas“ frazė. Ji apibendrintai nurodo vidines veikėjo kančias, abejones, pastangas rasti

teisingiausią sprendimą. Hamletas nėra vienintelis toks veikėjas – hamletiškų asmenybių, nuolat

analizuojančių savo siekius ir besirenkančių veikimo galimybes, literatūroje radosi ir vėlesniais

laikais. Lietuvių neoromantizmo atstovas Vincas Krėvė dramoje ,,Skirgaila“ sukūrė du veikėjus,

aplinkybių verčiamus rinktis, patiriančius dvasinę kančią, bet skirtingai sprendžiančius savo

dilemas. Kito modernisto Vinco Mykolaičio-Putino romano ,,Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas

taip pat privalo priimti sprendimą be kompromisų. Abiejų autorių personažai įtemptai svarstydami

ir neatšaukiamai apsispręsdami atskleidžia tiek savo hamletišką – tikrumo siekiančią – prigimtį, tiek

hamletiškus – vertybėmis pagrįstus – veikimo principus.

XX a. rašytojas Vincas Krėvė savo tragedijoje ,,Skirgaila“ vienas pirmųjų lietuvių

literatūroje pavaizdavo herojų, kenčiantį dėl to, kad negali suderinti proto ir širdies balso ir

galiausiai išduodantį savo idealus. Dramoje Lietuvos valdovas Skirgaila (XIV a. Jogaila brolį

Skirgailą paskyrė savo vietininku Lietuvoje) yra atsidūręs situacijoje, kurios negali pakeisti: Lietuva

– jau pakrikštyta valstybė, tačiau dauguma lietuvių dar tiki senaisiais dievais. Aplinkybės

dramatiškos, nes Skirgaila suvokia, kad vėl grįžęs prie senojo tikėjimo pasmerktų savo tautą

istorinei nebūčiai, tačiau pripažinęs krikščionybę visus priverstų gyventi melu ir klasta, o buvusių

kovų aukas paniekintų. Kaip būdinga Europos romantizmui, rašytojui rūpi vienišas, savo vertybėms

ištikimas žmogus – būtent toks yra Skirgaila. Jo idealas – didinga Lietuva. Jis – puikus valdovas,

kai reikia už ją kautis jėga. Šio principo, net ir suvokiant realią Lietuvos padėtį, atsisakytikunigaikščiui sunku, bet, rodos, įmanoma. Tačiau kai į politinį žaidimą įsiveržia dar ir meilė, jis

nebepajėgia suderinti širdies poreikių su valstybiniais reikalais. Veikėjas yra tragiška asmenybė, nes

trokšta gero ir savo tautai, ir mylimajai, bet težino vieną būdą, kaip tai pasiekti, – valdovo galią.

Galima teigti, kad šis vidinis įsitikinimas ir skatina veikėją pasielgti žiauriai: jis savo priešininką

liepia palaidoti gyvą, kovą su krikščionybe apribodamas vieno krikščionio nužudymu. Skirgailos

vidinė kova akivaizdžiai nematoma – nėra ją atskleidžiančių monologų, tačiau jos vyksmą galima

numanyti iš glaustų remarkų, apibūdinančių valdovo laikysenos kaitą. Kilnaus tikslo išsaugoti

Lietuvos žemes ir primityvaus keršto jausmo kovą laimi pastarasis, nes naujomis aplinkybėmis

Skirgaila neįstengia atsisakyti senojo galios principo. Dramos pabaigoje pagrindinis veikėjas lieka

,,būti“, bet vienas, nelaimingas, neradęs išeities nei sau, nei tautai. Jis įrodo savo galią, bet žlunga

moraliai. Taigi V. Krėvė šioje dramoje pavaizdavo neišvengiamų permainų akivaizdoje

besiblaškantį žmogų, kuris, deja, kitaip nei Hamletas, neįveikia savo niūrios bei tiesmukos

prigimties bei įprasto elgesio ir pamina valdovui deramus kilnius principus.

Toje pačioje dramoje V. Krėvė pavaizdavo ne tik vertybių krizės sužlugdytą

asmenybę, bet ir žmogų, kuris iš panašios situacijos pasirenka teisingą išeitį. Pagrindinio veikėjo

konkurentas vokiečių riteris Keleris pasiaukoja dėl to, ką seniai buvo nuvertinęs, – dėl moters

garbės. Veikėjas yra mąstanti asmenybė, todėl nebemeluoja sau, kad nukariaudamas kitus išliko

doras krikščionis. Todėl jį, kaip ir Skirgailą, iki tol nepažintas meilės jausmas užklumpa kaip

sunkiausias išbandymas. Riteris pamilsta Skirgailos kalinamą Oną Duonutę ir, kad liktų nesutepta

jos garbė, leidžiasi užkasamas gyvas (riteriai didžiausiomis vertybėmis laikė kilnumą, pasiaukojimą

garbę). Kelerio vidinę kovą slepiantis karste atskleidžia sąlyginė scena – Šviesiojo ir Tamsiojo vyrų

ginčas. Tamsusis vyras gundo gyvenimo malonumais ir skatina gelbėtis, Šviesusis vyras kalba apie

sielos išganymą, kilnią auką ir garbingą mirtį. Kovą laimi riterio dvasia – veikėjas lieka ištikimas

kilnumo principui. Keleris morališkai stipresnis už Skirgailą, nes užgniaužęs savisaugos instinktą

žūsta sąmoningai. V. Krėvė sukūrė riterio, sugebančio pasirinkti nebūtį, kuri lemia jo moralinę

pergalę, paveikslą.

Rašytojas modernistas V. Mykolaitis-Putinas psichologiniame intelektualiniame

romane ,,Altorių šešėly“ pavaizdavo žmogų, sprendžiantį pareigos ir pašaukimo dilemą. Romano

veiksmas vyksta aštuoniolika metų ir visus šiuos metus pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris

ieško, kaip suderinti kunigo ir poeto kelius. Kunigo gyvenimo būdas, pareigos, mąstysena jam,

poetiškos prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti prie dvasininkų, kaip ir Skirgailai

priimti naująjį tikėjimą, reiškia išduoti savo prigimtį, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai, išdžiūti

žydint, kaip Aušrakalnio katpėdėlei. Tačiau Vasaris – ne romantizmo laikų maištininkas, pasiryžęs

nesitaikstyti bet kokia kaina kaip kad Dž. Bairono Kainas. Dėl netikrumo, ar turi talentą, dėl

polinkio sąžiningai elgtis, paisyti įsipareigojimų ir artimųjų lūkesčių jis tampa nuolat abejojančia

hamletiška asmenybe. Nors Vasaris neįstengia suderinti kūrybos ir kunigystės, bet nepajėgia ir

aktyviai maištauti, tad jam belieka tyliai išsisukinėti ir kentėti nuolat analizuojant savo poreikius.

Vis dėlto Liudas Vasaris galiausiai pripažįsta sau vengiąs visko, kas sietų su kunigyste, suvokia

menininko būties principą – laisvę, pagal jį gyvendamas įsitikina esąs poetas ir pasiryžta palikti

kunigų luomą. Žinant V. Mykolaičio-Putino biografiją (jis pats buvo kunigas ir vėliau pasitraukė iš

šio luomo), šį kūrinį galima suvokti ir kaip paties autoriaus dvasinės brandos kelią. Taigi V.

Mykolaitis-Putinas pavaizdavo tikrą hamletišką asmenybę, kuri tol abejoja, kol įsitikina, kokia yra

tikroji tiesa, todėl sugeba neišsižadėti, neišduoti savo prigimties ir kūrybos laisvės principo.

Apibendrinant galima teigti, jog lietuvių literatūros hamletiškos asmenybės

tarpusavyje turi ir panašumų, ir skirtumų. V. Krėvė sukūrė tragišką personažą, pažįstantį tik galios

viršenybę. Iškamuotas nežinomybės jis galią panaudoja aklai ir morališkai pralaimi. Tačiau autorius

kaip atsvarą Skirgailos moraliniam pralaimėjimui sukūrė riterystės žygdarbį, kuris atskleidė, kad ir

po ilgų paklydimų įmanoma pasirinkti doros kelią. V. Mykolaitis-Putinas pavaizdavo žmogų, kuris

didelio visuomenės nuomonės spaudimo sąlygomis alternatyvą ,,būti ar nebūti“ išsprendė taip, kad

liktų ištikimas pats sau. Taigi hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje vaizduojamos labai

sudėtingomis aplinkybėmis, kai ištikimybė pasirinktiems principams, savo prigimčiai ir vertybėms

lemia jų fizinę arba dvasinę būtį ar nebūtį. (851 ž.)