Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje

Literatūrinis rašinys – aukštesnysis lygis

Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje

(K. Donelaitis, J. Biliūnas, J. Savickis, H. Radauskas, J. Vaičiūnaitė, J. Kunčinas, A. Marčėnas)

 

Kultūrologai teigia, jog miestų plėtra ir miestietiškos kultūros suklestėjimas žymi

modernaus mąstymo įsigalėjimą, o miestas yra savotiškas šiuolaikinės sąmonės modelis: jame vis

mažiau vietos lieka bendruomenės interesams, skatinamas individo uždarumas, vertės netenka gryni

ir unikalūs jausminiai potyriai, akcentuojamos materialinės vertybės. XIX–XX a. sandūroje, dar

tebesiformuojant modernizmo estetikai, ir XX a. pabaigoje, modernizmui pasiekus apogėjų, šie

pasikeitimai suvokti ir atspindėti literatūroje skirtingai. Psichologinio realizmo atstovą Joną Biliūną

dar labai smarkiai veikė tradicija, todėl su miestu susijusi žmogaus patirtis jo kūryboje neigiama, o

modernistui Jurgiui Kunčinui ir jo veikėjams svarbi yra dabartis, tai, kas kuriama XX a. Šiuos

skirtumus matome rašytojų kūriniuose – apysakoje ,,Liūdna pasaka“ ir romane ,,Tūla“.

Autorių požiūrį į miestą visų pirma suvokiame iš to, kiek detaliai vaizduojama

urbanizuota erdvė. J. Biliūno apysaka ,,Liūdna pasaka“ – vienas iš nedaugelio rašytojo kūrinių,

kuriame minimas miestas, bet ir šiame jam skirta labai mažai dėmesio. Pagrindinė veikėja valstietė

Juozapota keliauja į miestą ieškoti į sukilimą išėjusio ir dingusio sutuoktinio, tačiau skaitytojas taip

ir nesužino, koks tai miestas, pamato tik padrikus jo vaizdus. Juozapota sumišusi, išsekusi, tad visa,

ką ji regi, susilieja į vientisą abstrakčią masę. Nieko sava veikėja joje neatpažįsta. Visai kitoks yra J.

Kunčino miestas romane ,,Tūla“. Kūrinio erdvė labai konkreti: pagrindine veiksmo vieta tampa

Vilnius, dažniausiai Užupio rajonas. Skaitytojas vedžiojamas po įvairius sostinės užkaborius, o

pasakotojas tuo tarpu atskleidžia savo gyvenimo ir lemtingosios pažinties su Tūla istoriją. Atrodo,

jog pasakotojas susijęs su kiekviena senamiesčio kertele, nes atskiro pasakojimo susilaukia net

kavinės, parduotuvės ir tarpuvartės. Akivaizdu, jog lietuvių literatūrai perimant modernizmo

estetiką miestui buvo skiriamas vis didesnis dėmesys, jis vaizduotas detaliau.

Pagrindinė priežastis, kodėl bemaž šimtmečio skiriami autoriai būtent tiek kalba apie

miestą, yra žmogaus santykis su juo. XX a. ima ryškėti kaimo ir miesto kultūrų priešprieša, imta

baimintis moderniosios sąmonės įtakos tradicinei. J. Biliūno apysakoje ,,Liūdna pasaka“ miestas

kaimo žmogui tebėra visiškai svetimas. Juozapotos kelionė netgi primena pasakoms būdingą erdvės

skirstymą į savą ir svetimą: tam, kad įvykdytų jam skirtą misiją, veikėjas privalo palikti įprastą

aplinką ir pasitikti iššūkius, tykančius priešiškoje aplinkoje. Mieste Juozapota susiduria su jos

nelaimei abejingais žmonėmis, o valstiečiui, subrendusiam artimus tarpusavio ryšius

puoselėjančioje kaimo bendruomenėje, tai visiškai nesuprantama ir nepriimtina. Romano ,,Tūla“

pasakotojas ir pagrindinis veikėjas jaučiasi priešingai: iš ypatingo dėmesio miesto detalėms galime

nuspėti, jog visas Vilnius yra tapatinamas su namais. Pasakotojas čia gimė ir augo, ši aplinka pilna

jo tapatybės ženklų. Nors jis ir pripažįsta, jog Vilniuje patyrė daug skausmo ir kančios, miestą laiko

sava erdve, kurioje randa prieglobstį ir kuri amžinai saugos pasakotojo ir Tūlos meilės istoriją.

Matome, jog modernizmo autorių sukurti veikėjai mieste jaučiasi jaukiai, jiems, priešingai nei

tradiciją puoselėjančių rašytojų sukurtiesiems, ši erdvė nebėra svetima.

Kadangi žmogus miestą gali vertinti skirtingai, ši erdvė gali jam daryti ir skirtingą

poveikį: pavyzdžiui, suspenduoti jo laisvę arba kaip tik paskatinti atsiverti ir kurti. J. Biliūnas

sukuria simbolinį Juozapotos įkalinimo įvaizdį ir tokiu būdu teigia, jog kaimo žmogus mieste

praranda laisvę ir asmenybės vertę. Banių šeimos gyvenimas ir fizine, ir dvasine prasmėmis baigėsi

kaip tik mieste – taip tarsi įtvirtinamas šios erdvės nepalankumas paprastam silpnam žmogui. Beje,

daugumoje rašytojo novelių vaizduojamas kaimo žmonių gyvenimas, pamatinių vertybių ieškoma

būtent tradicinės kultūros žmogaus sąmonėje (novelės ,,Kliudžiau“, ,,Brisiaus galas“). J. Kunčinui

miestas tampa kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Autorius yra pasakęs, jog romanas ,,Tūla“ yra kūrinys

apie laiką, o juk būtent miestui tenka patirti didžiausią epochų pasaulėžiūrų, ideologijų kaitos įtaką,

jame vyksta civilizacijos raidos kryptį lemiantys pokyčiai. Romano pasakotojas irgi kuria įkvėptas

miesto: pateikiamas jo eilėraštis apie vienuolį, brendantį per Vilnelę, be to, pats romanas yraužrašai, kūryba, gimusi iš meilės Vilniui ir Tūlai, jie tarsi neatskiriami. Nelieka abejonių, jog

išsiugdęs laisvesnį požiūrį į miestą, modernus žmogus nebebijo jame išnykti ir netgi randa mieste

tai, kas jį įkvepia kurti.

Nors ir J. Biliūnas, ir J. Kunčinas laikomi modernizmo atstovais, matome, jog prireikė

beveik šimtmečio, kad modernizmo estetika įsišaknytų lietuvių literatūroje. Miestas, XIX a.

valstietės akimis matytas kaip baugus miražas, imtas vaizduoti išsamiau, detalės įgijo vertę, o tai

nulėmė naują požiūrį, jog miestas gali tapti ne priešiškas, o savas žmogui. Tačiau pasikeisti turi ne

miestas, o žmogus, jo sąmonė. Radęs asmeninį santykį su šia erdve, jis sugeba miestą paversti

kūrybos įkvėpimo šaltiniu, praturtinti literatūros temų ir raiškos būdų lobyną. Jei lyginsime mieste

užgesusias Juozapotos akis su ,,Tūlos“ veikėjo ne tik matančiomis, bet ir daug įžvelgiančiomis

akimis, galėsime teigti, kad lietuvių literatūra atskleidžia teigiamą miesto poveikio žmogui

tendenciją. (713 ž.)