Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) biografija ir kūryba. Iš Aukštaitijos kilęs rašytojas po studijų Kauno kunigų seminarijoje aktyviai kūrė lietuvišką raštiją, spaudos draudimo metais ne tik prisidėjo prie laikraščių leidybos, bet ir pats juos slapta gabeno per sieną į Lietuvą. Įvairiose Lietuvos ir ne tik Lietuvos vietose dirbęs kunigas aktyviai veikė visuomenėje, ypač jo veikla nepriklausomybės metais buvo juntama Vilniuje ir Kaune, kur buvo telkiamas kultūrinis gyvenimas. Drąsus, tolerantiškas, altruistiškas Vaižgantas siejamas su bažnyčios mokymu, spauda ir kūryba, akademine veikla Vytauto Didžiojo universitete. Be to, Vaižgantas darė be galo didelį poveikį visuomenei, panašiai kaip Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Kūrybinį kelią pradėjęs nuo socialinių ir politinių publicistikos temų, Vaižgantas realistiškai kalbėjo apie lietuvių tautą ir kultūrą (epopėja „Pragiedruliai“) bei žmonių priklausymą nuo socialinių, etinių ir asmeninių tragedijų. „Aš pats jaučiuos esąs Lietuvos romantikų išauklėtas“, – teigė Juozas Tumas, kurio kūryba priskiriama neoromantizmui dėl tautiškumo, atsigręžimo į tautosaką ir mitologiją (mitologinisir Vaižganto slapyvardis), atviro žmogaus išgyvenimų vaizdavimo. Visą laiką būręs gabius žmones, Vaižgantas, kalbėdamas apie tautą, pirmiausia išskirdavo geruosius bruožus, kurių kaip deimančiukų ieškojo lietuvių charakteryje.
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Kūrinio pavadinimas ir pradžia nurodo autobiografinius autoriaus motyvus, kuriuos atkleidė visažinis pasakotojas („Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę.“). Apysakoje apie dėdes kalbama ne kaip apie atskirą socialinį vienetą – šeimą, bet kaip apie priglaustuosius prie esamų brolių šeimų. Kūrinio veiksmo laikas apima tris dešimtis metų: svarbus istorinis, t. y. baudžiavos, ir biografinis laikas (Mykoliuko ir Severjos atveju nuo jaunystės iki brandos, Rapolo – nuo brandos iki mirties). Apysakoje pavaizduoti trys skirtingų likimų pagrindiniai veikėjai (Mykolas Šiukšta, Severja Pukštaičia, Rapolas Geišė) yra susiję lietuviams būdingais bruožais. Beveik trisdešimtmetis Mykoliukas vaizduojamas ramus, jautrus, bet tvirtas ir be galo darbštus („Dirba tikrai už du, už tris.“), mėgstantis vienatvę, gamtą ir muziką. Darbu dvare, brolio ūkyje ir šeimoje (prižiūri brolio vaikus) jis gyvas, nes savo vietos neturi ir yra nuolankus, baudžiavos paveiktas žmogus. Įprastas Mykolo gyvenimas (darbai, gamta, muzika) neskatino mąstyti apie egzistenciją, tačiau meilė Severjai privertė vyrą pagalvoti apie ateitį, nepriklausymą nuo brolio, tik Mykolas pavėlavo ką nors keisti – Severja ir Geišė susižadėjo („Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti.“). Po Severjos apsilankymo, prašymo „jis grojo Severijai, tai, kuriai grodavo paraistėje, tai, kuri taip brangiai jam užmokėjo už muziką, vieną vienatinį kartą per visą amžių pamylavo, pamylėjo, tai, kurią jis vieną vienatinę per visą amžių mylėjo, tebemyli ir niekados niekados nesiliaus mylėjęs.“ Vėliau, po trisdešimties metų, tapęs „Dzidoriumi artoju“, Mykolas tapo uždaresnis, piktesnis, religingesnis, susitaikė su savo likimu. Kitaip vaizduojama Severja: tvarkingumu ir darbštumu išsiskyrusi iš bendruomenės Severja žavisi Mykoliuku, tačiau pirmiausia moterišką Severjos prigimtį sužadina aktyvesnis, valdingesnis Geišė. Ištekėjusi Severja tapo gera žmona, tačiau, panaikinus baudžiavą, dvare tijūnui nebeliko vietos. Rapolas ir Severja prisiglaudė Dovydų namuose. Rūpinimasis tinginiu ir senu vyru, Dovydienės užgauliojimų kupinas gyvenimas ir nesibaigiantis darbas Dovydų namuose Severjai nesuteikė gyvenimo pilnatvės ir po vyro mirties keturiasdešimtmetės moters gyvenimas tapo ydingas, prieštaringas, mažiau priklausomas nuo bažnyčios ir daugiau nuo „karčemos“, nors kūrinio pabaigoje pasakoma, kad Severja atsidavė bažnyčiai ir darbui. Rapolo Geišės gyvenimas taip pat smarkiai kito: tarnystė dvarui, tijūno darbas Rapolui buvo skirtasis, o suvedžiota jauna mergina ir asmeninė laimė taip pat buvo svarbu, tačiau po baudžiavos panaikinimo, apsigyvenęs Dovydų namuose, Geišė tingėjo, seno ir darėsi niekam nereikalingas („Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu. Juo tai dėdė darbavosi nepailsdamas.“), išskyrus brolio vaiką Adomuką, kurį Geišė mokė. Apsinuodijęs žiurkių nuodais Rapolas mirė, jo mirtis sujaudino ir vertė keistis Severją.
Apibendrinimas. Vaižgantas apysakoje vaizduoja priklausomą nuo darbo lietuvį: Mykoliukui darbas visą gyvenimą teikia moralinės stiprybės, Severjai – išskirtinumo, ypač jaunystėje dėl klėties ir išvaizdos tvarkingumo, Geišės darbas – skirstyti darbus kitiems, nes pats dirbti neišmoko. Be to, svarbus Severjos ir Myloko religingumas, tačiau net jis nesuteikė veikėjams ryžto kovoti už asmeninę laimę. Pagaliau svarbi baudžiava ir jos poveikis veikėjams. Asmeninės laimės neturintys Severja ir Mykolas tapo dėde ir dėdiene, kurie priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių.
