Kolega Marius Sudeikis dalijasi medžiaga apie J. Savickį:
„Miestelyje” mažoka medžiagos apie Savickį. Siunčiu porą skenuotų tekstų.
„Jono Graužos nuotykiai“
Skubantys išnaudoti progas ne tik per greitai įsimyli ir idealizuoja išorę; neįžvelgia gilumos. Aukštuosius miškininkystės mokslus baigęs Miunchene, grįžtąs iš Berlyno valdininkas dėl nesuderintų traukinių įstringa mažame provincijos miestelyje. „Nors pėsčias eik į Kauną, šitame čia mieste jis jokiu būdu nenorėtų nakvintis. Čia galima mirti iš nuobodulio”. Nepasitenkinimas iš anksto nenumatyta aplinkybe baigiasi, kai aikštėje pamato „kaip iš mados žurnalo kirptą, labai gražiai vilkinčią ponią”. Flirtininkas iš prigimties tarsi nė nenuobodžiavo. „Tokioje vienumoje – tokia staigmena! Kaip kokią auką jis žvalgė šią dabitą iš tolo <…>. Jis pažįsta ją! Ir gerai gerai pažįstąs šią ponią. <…> Tai buvo vienos Kaune geriausios kavinės savininkė”. Realūs lūkesčiai ir ponios akibrokštas (apsinuogino iki pusės) svaigina valdininką. „Tamsta – nepaprasta moteris. Aš nežinau, ką duočiau, kad tik galėčiau būti arti tamstos”. Susivėlino:
Sėskis tamsta. Ir sėskis patogiau. Aš tamstai kai ką pasakysiu. Aš buvau įsimylėjusi tamstą, kai tamsta pirmą kartą pasirodei Kaune, Jauna dar būdama, aš pasakiau sau: arba jis, arba niekas. Net savo vyrą tąsyk privedžiau, neseniai buvome susituokę, ir pasakiau: „Jis!” Mano vyras buvo pakantrus ir mane suprato. Ne kiekvieną gi sekmadienį tokie dalykai galėjo įvykti. <…> Iš mano žodžių tamsta galėjai suprasti, kas aš. Ir kad aš tamstos. Bet tamsta slidinėjai paviršium! Šiandie ta, rytoj kita!. Aš nenorėjau to. Per pigu. <…> Eik sau viena ramybėje. Ir užmiršk. Tai ir viskas (I, 315-316).
Laiku nepastebėta ir neįvertinta meilė – praradimas, kurio ir norėdamas nesugrąžinsi. Tačiau lengvabūdžiui visada ir visa įmanoma („Aš prižadu… Tamsta! Nėra dar vėlu”). Reikia kontrastuojančios jam laikysenos, kad galutinai įsisąmonintų pralaimėjęs („Jis buvo nuginkluotas”). Beletristas išjuokė nepaprastumo išsiilgusį (kaip ir aps. „Raudoni batukai”), ieškantį jo kur tik nori, bet ne tarp savųjų. Žmogų, besižvalgantį tik į išorę, o ne į esmę, todėl neatsipeikėsiantį iš klaidų niekados:
Savyje jis nutarė tikrai „pasitaisyti”, dar ne vėlu reviduoti savo senąsias programas.
Grauža į provinciją pas savo žmoną negrįžo. <…> pasuko į Berlyną. Kur buvo, jam atrodė, tinkama vieta susikaupti ir išspręsti: „Kas toliau?” (I, 318)
Berlynas – pramogos („nevengdavo visomis galimomis ir dar daugiau negalimomis progomis nuvykti į tą savo artimą Berlyną, linksmą miestą”). Aišku, kad nekontempliuos, o pasiners į bohemą, kuri buvo neįmanoma su per rimtai į gyvenimą žiūrinčia mažo miestelio atstove. Autorius gėlė charakteriui, kuris aklas tikrosioms vertybėms ir per vėlai susigriebia taisyti, kas neatsitaisoma, bet irgi tik bėgdamas nuo įsipareigojimų artimiesiems („Provincijoje jo laukė žmona su dviem vaikučiais, kuriuos jis mylėjo”).
Iš kn.: J. Žėkaitė. Jurgis Savickis.1994. p. 227-228
