Sigitas Geda TRIPTICHAS APIE MAIRONĮ
fragmentas
< ...> Tam tikrame istorijos tarpsny lietuviams labai rūpėjo geografinės erdvės, vėliau bandyta sekti lotyniškais, graikiškais, lenkiškais kūrybos pavyzdžiais, bandyta tapti visaverčiais žmonėmis reiškiantis per kitas tautas, gudėjant ir vokietėjant, ir tik per Baranauską, Maironį būsim galutinai įtikėję savo kūrybinėm galiom, savo, kaip visavertės nacijos, pašaukimu.
Kodėl būtent taip? Pirmiausia jie suteikė ir mums patiems, ir mūsų istorijai, mūsų gamtovaizdžiui idealybės projekcijas. Visoms tautoms aktualūs dalykai čia pripildyti nacionalinės būties ir patirties, suformuluoti šlifuotais gimtosios kalbos žodžiais.
Jie yra mūsų alfa ir omega, iš jų galime burti sau ir kitiems, juos galime senu daugelio tautų papročiu dėti po galva sergančiam žmogui ir dovanoti jaunavedžiams, siųsti į tolimas šalis nublokštiems žmonėms, trokštantiems atgaut savo vertę ir žemę po kojom. Jie veidrodiškai mus apgaubę, juose – mintys apie praeitį, idėjos ir įspėjimai dėl ateities. Greta jų, ypač greta Maironio, kiekvienas galime pasimatuoti savo moralinį ūgį.
Savaip žvelgiant, tai paskutinis lietuvių poetas. Gal nebus sumenkinta, tariant, kad ir Sruoga, ir Binkis, ir Putinas, ir dar daugelis po jo, iki mūsų pačių – daug žemiškesni. Maironiui buvo apreikšta, pašnabždėta Dievo; mes, Heideggerio žodžiais, bergždžiojo laiko, o Elioto žodžiais – bevaisės žemės poetai. Tai didžioji poezijos drama, kurios dalyviai visi mes, gyvieji. Ir poezijos, ir pasaulio drama. < ...>
Maironio poezija, laiškų ir pamokslų fragmentai, Sigito Gedos sonetai iš ciklo „Maironio mirtis“, Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko dainos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudai.
Skaito aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas, dainuoja dainininkė Rita Preikšaitė (mecosopranas), fortepijonu skambina pianistė Rūta Blaškytė.
Daugiau:
