Mes tikėjom…

Kolegė Daiva Balčiūnienė dalijasi savo mokinės Skaistės Grigutytės kūrybiniu darbu- poema apie tremtį:

MES TIKĖJOM…

Buvo gruodis, tamsu ir vėjuota.
Verkė eglės ir linko beržai.
Troba buvo prieš šventę iššluota
Ir kvepėjo saldžiai obuoliais.
Tėtis laižė plonytę plotkelę
Ir dalino visiems mums ratu.
Sugirgždėjo nuo šalčio varteliai
Ir nutilo. Vėl buvo ramu.
Mes nematėm – atbrido per sodą
Nepažįstamų dėdžių būrys.
Pamačiau tėtės kaktą rasotą,
O tie dėdės jau laužė duris.
Mušė tėtį, pargriovė ir mamą,
Mes pradėjome verkti balsu.
Net ir šiandien man kūnas dar dreba,
Prisiminus, kaip buvo baisu.
Trenkė šautuvo buože seneliui
Ir sukniubo mūs bočius staiga.
Aš prisimenu – bėgo jam kraujas
Ir šalta baisiai buvo ranka.
Mus vadino kulokais ir buožėm,
Tampė brolį, mane už plaukų.
Taip per Kūčias, vėlai naktį gruodžio,
Mus išvarė neaiškiu keliu.
Aš tą naktį menu lyg per rūką,
Tik žinau, kad drebėjau labai.
Dar mačiau, kad tie dėdės daug rūko
Ir šnairuoja į tėtį piktai.
Mes važiavom ir ratai riedėjo,
Kuo toliau, tuo man darės baisiau.
Už mamytės slėpiausi nuo vėjo
Ir verkiau. Visą naktį verkiau.
Aušo rytas. Lauke spaudė šaltis.
Balo pirštai ir raudo veidai.
Bandė tėtis su budeliais tartis:
– Juos paleiskit,- juk jie dar vaikai.
– Ty zatknis, niegadiaj!- jie suriko
Ir nusviro tėveliui galva.
Aš mačiau, kad vilties nebeliko,
Tik graudus spindesys akyse.
– Išgyvensim, – pasakė mamytė,
Ji paglostė tėvelio rankas.
Ir staiga iš už miško išvydom
Juodas ilgas vagonų eiles.
Šitas vaizdas užspaudė man gerklę.
Bus blogai, aš tada suptratau.
Matėmė: žmonės stoty apsiverkę,
Tarsi laukia likimo baisaus.
Mus suvarė į tamsų vagoną,
Tik tėvelio neleido kartu.
Man kažkas skaudžiai dūrė į šoną,
Trūko oro ir buvo tamsu.
Aš girdėjau dejones ir verksmą,
Kažkas tarė: – Sudie, Lietuva!
O paskui išgirdau baisų trenksmą,
Aš griuvau – apsisuko galva.
Nežinau, kiek dienų pragulėjau,
Man atrodė, kad metų metus.
Traukinys vis vienodai pukšėjo
Ir skraidino žmonių likimus.
Apgraibom tamsoje atsistojau,
Pajutau aš mamytės rankas.
-Ačiū, Dievui!Bet tu dar karščiuoji.
Pagulėki, vaikeli, kolkas.
Nors mamytė man švelniai šypsojos
Ir kartojo: ,,- Bus viskas gerai“,
Aš jaučiau, jau tada aš žinojau –
Mūsų laukia didžiuliai vargai.

**************************
O didingas, rūstusis Urale,
Ar užjausi, paguosi tu mus?
Kai pavargę, išalkę, sušalę
Parklampojam pusnim į ,,namus…“
Jau trys metai nematėm tėvynės
Ir tėvelio nėra su mumis –
Jį pasiglemžė kapas ledinis,
Niekada jau pas mus nebegrįš.
Laikas bėga, visiems jis išbarsto
Daug svajonių, vilčių, tik, deja,
Mums čia vargstant krašte Krasnojarsko
Iki metų prailgsta diena.
Mes su broliu mintim ir svajonėm
Vis nuklystam slapčia į namus,
Kur vaikystėj po žolę bėgiojom,
Kur tekėjo upelis skaidrus.
Čia pasibaigė mūsų vaikystė,
Čia mes tapom tiesiog padarais.
Kas galėjo taip žiauriai suklysti?
Ką padarėm – juk mes tik vaikai…
Čia mums Šiaurės pašvaistė atstoja
Pieveles, upelius ir laukus.
Ir kažkaip gerklėje vis sustoja
Duonos kąsnis – toks sausas, sprangus.
Aš prisimenu dzūkišką duoną,
Kaip ją kepė mamytė dažnai.
Sėmė ji rugelius iš aruodo,
Krosnį klojo kvapniais ajerais…
Bet dabar tai tik tuščios svajonės,
Tik juodžiausias dangus virš galvos
Širdį drasko klaiki abejonė –
Nematysim daugiau Lietuvos.
O mamytė tik dirba ir tyli.
Ji liesa kaip skiedrelė. Baisu.
Aš žinau – pasiilgo Tėvynės.
Kaip ji kenčia – žiūrėt negaliu.
Jai kartojau: ,,Vis tiek mes pražuvę,
Tad, mamyte, savęs nekankink.“
Ji atsakė tvirtai: ,,- Aš lietuvė.
Mes nevaikštome ratais aplink.“
Ir staiga nusisuko į sieną,
Kad paslėptų akis nuo šviesos.
Pamačiau, kaip motulės blakstienom
Nusirito lašelis rasos.
Dar tada pagalvoti bijojau,
Kad žemelė šalta, svetima
Pasiims ir mamytę, ir brolį,
O Tėvynėn sugrįšiu viena.
Motinėlė pirma mus paliko –
Ji išseko ir mirė badu.
Po paros brolio kūną aptiko
Eketėj, po storiausiu ledu.
Aš žinau – iškeliavo pas mamą,
Į tą eketę šoko jis pats.
Reikia man padaryti tam galą,
Ir mane šalia jų lai užkas.
Tik prisiminiau – kartą mamytė,
Kai visai jai jau buvo blogai,
Man pasakė: ,,- Žinoki, dukryte,
Tu sugrįžti namo privalai…“
Gyvenau laukimu ir tikėjau,
Šimtą kartų kraujavo širdis.
O diena po truputį ilgėjo,
Po truputį jau traukės naktis.
Kai pavasarį pranešė žinią,
Kad jau Stalino gyvo nėra –
Man vien skausmas užliejo krūtinę.
Aš viena, aš viena, aš viena…
Ir prakeikiau tą Stalino saulę,
Dėl kurios žuvo tiek nekaltų.
Kaip skaudu, kad žmogus šiam pasauly
Kartais patiria šitiek kančių….

**************************
Nepamiršiu dienos, kai pukšėjo
Traukinys per plačiausius laukus
Ir skraidino pavasario vėjas
Sudaužytus žmonių likimus.
Nesuvaldomai ašaros liejos.
Kažkas tarė: ,,-Sveika, Lietuva!“
Lyg srauniausia upe išsiliejo
Pas vaikus, anūkus ar žmonas….
Aš stovėjau stoty ir žiūrėjau –
Išsvajota tėvynė mana!
Nepaliaujamai širdį skaudėjo,
Kad nespėjo sugrįžti mama,
Kad pražuvo ir tėtis, ir broils,
Nors tikėjom – sugrįšim kartu.
Bet nebuvo daugiau ko tikėtis,
Privalėjau gyventi be jų…

**************************
Daugel metų prabėgo pro šalį
Ir nudažė man plaukus žilai,
O kasdieną degu aš žvakelę
Už visus, kurie liko tenai.
Skamba žodžiai mamos paskutiniai:
,,- Pažadėki, vaikeli, tiktai,
Kad atgulsi į žemę Tėvynės….”
Amžinai, amžinai, amžinai…

Skaistė Grigutytė