Epigrafas, jo skyryba
Epigrafas yra trumpas tekstas, kuris yra sakinys ar citatas, nurodantis jo reikšmę ar autoriaus požiūrį į jį. Epigrafo šaltinis gali būti literatūros, mokslo, religiniai darbai, laiškai, prisiminimai, liaudies meno kūriniai.
1
Trumpoje formoje išreikštas epigrafas išreiškia pagrindinę darbo idėją, informuoja skaitytojus apie pagrindinę temą, išreiškia pagrindinę nuotaiką, gali iš anksto apibūdinti simbolius arba pateikti idėjos apie sklypo linijas. Kitaip tariant, epigrafas yra pagrindinė jame plėtojamo darbo mintis. Epigrafai pasirodė renesanso literatūroje, tačiau jie buvo tvirtai įsitvirtinti tik su romantiškais rašytojais.
2
Epigrafas sudaromas dešinėje viršutinėje lapo pusėje be kabučių. Autoriaus vardas, jo inicialai po epigrafo teksto nėra įtraukiami į skliaustelius, po jų nereikia visiškai sustoti. Kartais epigrafai yra išdėstyti kairėje, bet su didele išraiška, apie pusę pagrindinio teksto eilutės.
3
Epigrafas paprastai įvedamas mažesniu šriftu nei pagrindinis tekstas. Geriau, jei jis būtų pabrėžtas, pavyzdžiui, kursyvu. Jei epigrafas yra užsienio tekstas ir jo vertimas, tada jie įvedami skirtingomis tos pačios rūšies šrifto ir dydžio kontūromis, dažniausiai kursyvu ir tiesioginiu tekstu. Vertimas atskiriamas nuo pradinio teksto praleidžiant.
4
Epigrafo pabaigoje įterpkite tam skirtą skyrybos ženklą. Kadangi daugeliu atvejų epigrafas yra neišsamios citatos, po jos dedama elipsė. Epigrafo teksto nereikia nurodyti. Jei yra nuoroda į epigrafo teksto šaltinį, jis įvedamas atskiroje eilutėje, paryškinant jį šriftu, o taškas pabaigoje nėra nustatytas.
5
Visi epigrafo taškai turi būti maždaug vienodi. Dažnai patobulinto dizaino meno kūriniuose epigrafas visai knygai dedamas ant atskiros nelygios juostelės po pavadinimo, o epigrafijos – į kiekvieno skyriaus pavadinimą. Viso kūrinio epigrafas gali būti dedamas į pirmąją teksto juostą virš pirmos antraštės. Epigrafai į darbų dalis turi būti atskirti nuo antraščių ir teksto.
