Valdorfo pedagogai teigia, kad mokymo ir auklėjimo esmė – tai, kas vyksta mokytojo ir mokinių sielose. Išmokus suprasti atskirą žmogų, galėsime suvokti subtilius žmonijos dvasinius ryšius; tobulinti juos. Tad vienas iš svarbiausių mokytojo uždavinių – išsiaiškinti savųjų mokinių temperamentus. Tada pagal charakterius klasėje susodinti grupėmis (vaikams to neįtariant). Tai labai patiks melancholikams – jie vieni kitiems neįkyrės. Plepieji sangvinikai ir peštukai cholerikai, veikiami nuolatinės tarpusavio konfrontacijos, turės puikią progą „gludinti“ charakterių nelygumus. Flegmatikai taip įkyrės vieni kitiems, kad norom nenorom pagyvės.
Labai svarbu ir mokytojo temperamentas. Jam reikia taikytis. Visų vaikų akys į jį
nukreiptos, visus veikia mokytojo artumas. Ne žinios – bendravimo menas, dvasios
lobiai yra pedagogikos ir didaktikos viršukalnė. Pažindamas save ir vaikus, mokytojas,
kaip geras aktorius, turėtų būti toks gyvas, vaizdus ir nuolat besikeičiantis, kad sangvinikas vos spėtų sekti paskui jį; toks užjaučiantis, viską suprantantis, nuoširdus, kad melancholikas pamirštų amžinas savąsias negandas; toks dramatiškas, kad „pagautų” choleriką ir prikaustytų dėmesį dėstomam dalykui.
Mokytojas neturi pamiršti, kad jo sėkmės paslaptis – veikti ne prieš vaiko temperamentą, o kartu su juo. Nereikia stengtis nugalėti ar palaužti sudėtingą charakterį.
Mokytojas turi mokėti reikiamu momentu pasirodyti:
1.flegmatikui – abejingas, bet audringai išgyvenantis savyje;
2.cholerikui – susijaudinęs, bet išlaikąs didingą vidinę ramybę;
3.sangvinikui – susidomėjęs, sujaudintas, bet gebąs susikaupti, susitvardyti;
4.melancholikui – kenčiąs, bet gyvenimo sunkumus bei negandas gebąs įveikti humoru ir vidine energija.
Išmokti šito – vadinasi, – įvaldyti pedagogikos meną.
