Kolegės Rasuolės Karpejienės mokinio Jaroslavo Dovlevčiaus eilėraštis:
Žaizdos negyja niekada
Aš atėmiau iš savęs saldų pasaulį
Man nereikia tų draugų ,aš niekam nerūpiu
Bet ta gęstanti meilė apakino laisvę
Aš esu vienas vien vienutėlis esu
Bet žaizdos niekada neužgis man meilės
Aš norėčiau prikelt tave mano meile
Bet ne ji yra jau kelionėje ,aš nepamačiau jos
Aš nepamačiau jos ,ėmiau ir ieškojau jos
Ji manęs neužmigdys ,nes aš ją praradau
Man skauda ,bet aš išsikapstysiu iš velnio
Aš parašysiu savo ranka tau laišką
Ir nebijosiu,kad tu sugadintum žaizdas
Aš tavęs nebemyliu ,nes tu nesi tikra
Tu nesi tokia skaisti kaip saulė
Tu nesi tokia graži kokią įsivaizdavau
Tu nesi tokia šlapia kaip sniegas
Tu man nereikalinga ,aš pabūsiu vienas,tiktai vienas
