„Norėjau sukurti kinematografinį pokario žmogaus portretą. Ne prisitaikėlio, o to, nepabūgusio okupantų, išėjusio kovoti į mišką. Norėjau iš gyvų liudininkų išgirsti svarbiausias šio apsisprendimo bei kovos detales, kad žinotume, jog savo netolimoje istorijoje turime garbingų pavyzdžių, į kuriuos galime atsiremti“, – sako režisierius Vytautas V. Landsbergis lapkričio 13 d. Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristatantis naujausią savo filmą „Trispalvis“.
„Trispalvis“ – ketvirtasis Jūsų filmas skirtas partizanams ir jų atminimui. Prieš tai esate sukūręs spektaklį, parašęs knygą ir net išleidęs muzikinį albumą. Kodėl ši tema Jus taip traukia?
Čia sutampa daug tiek asmeninių, tiek ir visuomeninių aplinkybių. Visų pirma ši tema ypač aktuali Lietuvai. Vienaip jausimės, jei savo XX a. istorijoje nerasime esminių pasididžiavimo ir stiprybės šaltinių, jei būsime tik „kolaboravusieji“, „saulės parnešėjai“ bei „kolūkių kūrėjai“. Tačiau jei matysime darbus tokių žmonių kaip J. Basanavičiaus, M. K.Čiurlionio, V. Krėvės, Maironio ar kitų, kurie tapo esminėmis Lietuvos istorijos bei kultūros asmenybėmis, jei suvoksime reikšmę unikalių pilietinių, visuomeninių sambūrių, tokių kaip miško broliai ar Sąjūdžio žmonės (ypač tie, prie Seimo), kurie apsisprendė žūti laisvi, o ne gyventi vergijoje, tuomet mūsų požiūris bus visiškai kitoks.
Man rodos, XX a. Lietuvos istorijoje yra ne vienas epizodas, kurį verta vis prisiminti ir apmąstyti. Turbūt ne atsitiktinai artimojo užsienio propaganda tiek dėmesio skiria niekindama šiuos klausimus, nuolatos akcentuodama, kad 1991 m. sausio 13-ąją savi šaudė į savus, o pokario metu „banditai“ ir „sadistai“ išėjo į mišką kariauti… Tad šiuo atveju aš stoju savo tautos pusėn ir užsiimu metraštininko darbu – pasakoju istorijas, bandydamas kurti romantiškąjį lietuvių tautos naratyvą, ieškodamas ir atrasdamas tose pokario istorijose nūnai primirštas sampratas – pasiaukojimo, garbės…
Itin svarbu, kad iki galo nenusiviltume savimi. Gal tai yra viena iš priežasčių, kodėl masiškai išvažiuojantiems (o ir pasiliekantiems liūdesyje čia) Lietuva regisi toks nykus kraštas – nebeturime pasakojimo (-ų) apie gražią, sėkmingą Lietuvą. Didelį darbą šia linkme atliko spauda vis įrodinėdama, kad Lietuva – nevykėlių, bestuburių ir korumpuotų valdininkų kraštas. Baisiausia, kad dalis žmonių tuo ir patikėjo. Mano galva, vizualinė kultūra, ypač kinas, teatras, galėtų sukurti ir alternatyvių pasiūlymų tokiam negatyvui, idant atmintume, kad nėra viskas taip blogai, kaip kažkas mums nori įpiršti…
Visas straipsnis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-13-vytautas-v-landsbergis-yra-pasakojimu-ir-apie-grazia-lietuva/110014
