Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Simbolizmas. Simbolizmas, kaip meno kryptis, susiformavo XIX a. pabaigoje. Lietuvoje simbolizmas prasidėjo vėliau – apie antrąjį XX a. dešimtmetį. Lietuviams didelį poveikį darė rusų simbolistai. Ši literatūros kryptis paneigia racionalizmą, yra įvardijama kaip viena pirmųjų modernizmo krypčių, kuriai būdinga romantizmo idėjų tąsa. Daug panašumų simbolizmasturi su neoromantizmu, impresionizmu.
Pagrindiniai simbolizmo bruožai:
- analizuoti paslaptingus žmogaus sielos ryšius su visata, kai pasaulis suvokiamas ne protu, o intuityviai, emocingai;
- pasaulis išgyvenamas per simbolius, tai lyg raktas, priemonė, norint pažinti pasaulį;
- begalinis idealizmo troškimas.
Simbolistai vertina dailę, ypač M. K. Čiurlionio, bet didžiausią poveikį jausmams daro muzika.
V. Mykolaitis-Putinas (1893–1967) ir simbolizmas. Pirmasis poeto eilėraštis „Sursum corda“, pasirašytas Putino slapyvardžiu, buvo išspausdintas Seinų laikraštyje „Šaltinis“. Putinui poveikį darė studijos Rusijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Filosofijos ir meno istorijos išmanymas leido rašytojui jungti įvairių menų motyvus ir juos vaizduoti poezijoje. Poetą paveikė romantikų vaizduojamas maištas, bodėjimasis kasdienybe, idealo ilgesys. Lyrikoje kuriamas dualus pasaulis: kasdienybė ir idealas, amžinybė ir laikinumas, harmonija ir maištas, gyvenimas ir mirtis, žemumos ir aukštumos… Šias priešpriešas poetas sieja, derina tarpusavyje. Refleksijos paveiktas lyrinis subjektas sumišęs, abejojantis ir neužtikrintas, išgyvenantis tragizmą ir dramatizmą.
Iki senatvės kūrusio poeto lyrikos idėjos, meninė forma ir kūrybos principai kito, tačiau Putinas visą laiką buvo įvardijamas kaip filosofinės, meditacinės lyrikos pradininkas lietuvių literatūroje. Pagaliau Putino negalima atsieti nuo istorijos: labai didelį poveikį poeto lyrikai padarė Antrasis pasaulinis karas.
Lyrika. „Tarp dviejų aušrų“ (1927) – tai žymiausias ir labiausiai su simbolizmu siejamas Putino lyrikos rinkinys. Eilėraščiuose vaizduojamas dvilypis žmogus neranda sau vietos, ieško atsakymų į būties klausimus. Lyrinis subjektas mąsto apie žemę ir dangų, gyvenimą ir mirtį, protą ir sielą. Skirtingos erdvės, išorinis pasaulis, gamta yra tai, kas paveikia vienišo, kenčiančio ir su savimi nesusitaikančio lyrinio subjekto būtį. Eilėraštyje „Tarp dviejų aušrų“ atskleidžiamas noras suvokti pasaulio sandarą, atrasti visatos paslaptį ir žmogaus menkumą: „Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka. / <…> / ir jų regėjimais žaviesi tu pats, / patirdamas tolimą, / paslaptingąją, / nesibaigiamąją / vientisą būtį“, bet „Tavo patiesbūtis / nykiais aidėjimais skrenda atgalios, – / ir tau be galo liūdna“. Lyrinis subjektas naktį žavisi paslaptingu pasauliu, regi jo tobulumą, nori suvokti visatos paslaptį, kurią galima pajusti siela, ne protu. Be to, eilėraštyje „Skriski, are“vaizduojamas romantikams būdingas dvasinis maištas kyla iš noro pažinti save ir pasaulį („Kaip apimt tave, pasauli begalini?“). Eilėraščio lyrinis subjektas kreipiasi į arą (erelį), pasaulį, dangų, šis eilėraštyje vaizduojamas kaip priešprieša žemei: „Tu pasėjai mano gyvastį, dangau, / Bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau“. Dvi skirtingos erdvės jungiamos vaizduojant, kad žmogus susijęs su abiem pradais: „… Dangus – mano tėvas, / bet Žemė – motina manoji…“. Panašus esybės pradžios motyvas išsakomas ir eilėraštyje „Žemei“: „Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia, – / Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu“. Personifikuojamos gamtos ir žmogaus motyvas nurodo lyrinio subjekto polėkius: žemė vaizduojama kaip moteris, lyrinis subjektas – vyras, kurį galima sieti su Pasaulio (Gyvybės) medžiu: „Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų. / Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis. / Kaip pasakos augalas kilsiu lig ruimų žvaigždėtų, / O kraunamas žiedas tavąja gyvybe išmis“. Erotikos motyvas keičia pasaulio santvarką: „Susitelkė žvaigždės ir mėnuo padangėj sustojo, / Kai šiltą pavasario naktį mane bučiavai“. Gamtos stebėjimas įaudrina lyrinio subjekto vaizduotę, kuriančią mistiškus vaizdus. Herojiška kova, įprasminanti žmogaus būtį, kyla iš laisvės siekio, skatinančio pažinti, kuria priešpriešas tarp tragiškos kasdienybės ir idealaus įsivaizdavimo, viršūnių (dangaus) ir gelmių (žemės). Į liaudies dainą panašus eilėraštis „Rūpintojėlis“ atskleidžia lyrinio subjekto dvasinius ryšius su Dievu. Lyrinis subjektas naktį grožisi dangumi, tačiau kalba apie sunkų žmogaus gyvenimą: „Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai / Vieni per dienas dūsaudami vaikšto“. Klajoklis trokšta būti priglaustas Rūpintojėlio (Dievo): „Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli, / Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. – / O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės / Taip spindi, net graudu, Dievuli mano“.
Kūrybos apibendrinimas V. Mykolaičio-Putino žodžiais. „Kūryba yra nuolatinis atsinaujinimas, nuolatinė kova su apsileidimu, su sustingimu. Kūryba yra nuolatinis ieškojimas ko nors geresnio ir gražesnio. Dėl to ji yra ir nuolatinė kančia – prometėjiška pastanga sau dievišką paveikslą ir panašumą laimėti. Bet tokia pastanga yra verta gyvenimo!“
