Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
„Aušros“ įtaka. XIX a. lietuvių kultūrinį gyvenimą galima skirstyti į dvi dalis: prieš Jono Basanavičiaus laikraštį „Aušra“ (1883–1886) ir po jo. Ne vienam šviesuoliui laikraštis padarė didelę įtaką – Vincas Kudirka vienas jų.
V. Kudirkos (1858–1899) gyvenimas simboliškai sutampa su tautos atgimimo istorija. Kaip ne vienas inteligentas V. Kudirka labai asmeniškai išgyveno savo kultūrinės tapatybės susidvejinimą. Tą savo gyvenimo tarpsnį jis viešai išpažįsta laikraštyje „Varpas“ (1893 m. Nr. 3):
… ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojaus sūnum esant. […] … stengiausi kalbėti nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo… […] Pabaigiau gimnaziją su ta mislia ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka… […] Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir… smilktelėjo lyg širdyje. […] Potam, ar į pusmetį, gavau Nr. 1 „Aušros“.[…] Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…
Taigi „Aušros“, pirmo lietuviško laikraščio, poveikis didžiulis – jį skaitydamas, V. Kudirka atgauna prarastą lietuvišką tapatybę. Apmąstydamas praeitį, V. Kudirka supranta, kad tauti̇̀nės tapatybės pamatas – gimtoji kalba. Prasideda naujas gyvenimas – sąmoningai apsisprendusio kultūrininko tarnavimas tautai.
Lietuviška kultūrinė V. Kudirkos veikla. Nors oficialiai V. Kudirka įgijo gydytojo specialybę, iš tiesų buvoproduktyviausias lietuvių publicistas, vienas iš laikraščio „Varpas“ (1889–1905) įkūrėjų, jo redaktorius ir pagrindinis žurnalistas, be to, kūrė satyras, kritikuojančias visuomenės gyvenimą („Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“), rašė eilėraščius (rinkinys „Laisvos valandos“), kūrė naujos Lietuvos kultūros projektą („Lietuvos“ draugijos įstatai), vertė F. Šilerio, Dž. Bairono ir kt. rašytojų kūrinius, rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, parengė eiliavimo pagrindų knygelę „Tiesos eilėms rašyti“ ir kt.
Laikraštis „Varpas“: tautos programa ir požiūris į literatūrą. Publikacijos „Varpe“ ir laikraščio redagavimas – reikšmingiausia visuomeninė V. Kudirkos veikla. Per „Varpą“ plito pozityvistinės idėjos. Per „Varpą“ V. Kudirka nubrėžė kryptį tautiniam sąjūdžiui ir kultūrinei veiklai. Varpininkai akcentavo lietuvių tautos priklausymą Vakarų Europos kultūros tradicijai. Užsibrėžiamas uždavinys – kelti lietuvių tautą į civilizacijos aukštumas. Siekiama tokių vertybių, kaip: demokratija, tolerancija, veiklumas, racionalumas. Tautinis atgimimas suvokiamas kaip pažangus reiškinys, modernėjimo procesas. V. Kudirka dėl nuosmukio kaltina ne tik carinės Rusijos priespaudą, bet ir pačių lietuvių tingumą, nerangumą, konservatyvumą.
Literatūroje varpininkai rėmė realizmo meną dėl jo ryšio su realiu gyvenimu. Didžiausias dėmesys skiriamas socialinėms problemoms, individo vidinio pasaulio gelmė (romantinės literatūros pamatas) tampa neįdomi. Kita vertus, daug dėmesio skiria pačiai lietuvių kalbai: imasi ją norminti, kalbą vertina kaip pasipriešinimo priemonę rusinimo politikai (tuo metu Lietuvoje buvo spaudos draudimo laikotarpis).
V. Kudirkos poezija. Nedidelį poezijos pluoštą V. Kudirka sudėjo į eilėraščių rinkinį „Laisvos valandos“. Rinkinio pavadinimas skamba kiek paradoksaliai: laisvos valandos – tai ne laisvalaikis, kaip turėtų būti, bet sunkus darbas, eilėraščių, skirtų aukštiems idealams įtvirtinti, kūrimas. Vadinasi, net ir laisvalaikis – darbas visuomenei. V. Kudirkos kurtaoratorinė poezija turi vieną adresatą – tautą – ir yra paremta etiniais principais: įsipareigojimu dirbti tėvynės ir tautos labui, aukštų idealų siekimu, tarnavimu tėvynei (eilėraščiai „Varpas“, „Labora“ ir kt.). Ypač prasmingas proginis eilėraštis „Varpas“, skirtas pirmajam žurnalo „Varpas“ numeriui:
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…
Šiame posme simboliškai išreiškiama mintis, kad J. Basanavičiaus „Aušros“ pradėtą darbą tęs laikraštis „Varpas“.
Rašydamas „Tautišką giesmę“, V. Kudirka žinojo, kad kuria himną. Įdomu tai, kad šis eilėraštis turi panašumų su krikščionių malda: pradžia „Lietuva, tėvyne mūsų…“ primena „Tėve mūsų“, o pabaigoje „Vardan tos Lietuvos…“ asocijuojasi su maldos pabaiga „Vardan Dievo tėvo…“ Taigi V. Kudirkos poezija idėjiniu požiūriu – jo publicistikos tęsinys.
Išvada. „Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu“, – tai V. Kudirkos žodžiai „Iš mano atsiminimų keletas žodelių“. Tuo metu kurti lietuvių literatūrą reiškė kurti naują Lietuvą. Carinės Rusijos okupacijos metais, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu naujos Lietuvos kūrimas buvo itin pavojingas užsiėmimas, tam reikėjo konkretaus politinio apsisprendimo. V. Kudirka visu savo gyvenimu ir kūryba parodė prometėjišką apsisprendimą tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms.
