Vincas Kudirka ir spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas
Senosios lietuvių literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė
(Pranešimas skaitytas konferencijoje „Spaudos paveldas Kauno regiono atminties institucijose: išsaugojimo ir sklaidos perspektyvos“ Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje 2008 m. lapkričio 11 d. )
Kiekvienas svarbesnis istorinis laikotarpis turi savų iškilių asmenybių, savų herojų ir tautos vedlių. Ne išimtis ir lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, alinęs lietuvių tautą net 40 metų (1864–1904). Ryškiausia šio laikotarpio asmenybė yra Vincas Kudirka – poetas, vertėjas, satyrikas, publicistas, lietuviško himno autorius, laikraščio „Varpas“ (1889–1906) vienas iš sumanytojų ir redaktorių. Manoma, kad dirbti lietuvių tautos labui V. Kudirka tvirtai apsisprendė tada, kai susidomėjo dr. Jono Basanavičiaus veikla ir jo leidžiama „Aušra“ (1883–1886 ). Šio laikraščio leidybai sužlugus, Varšuvos lietuvių studentų draugija, kuriai priklausė ir V. Kudirka, nusprendė leisti naują lietuvišką laikraštį „Varpas“. Pirmasis numeris išėjo 1889 m. sausio mėn. Ragainėje. „Varpo“ steigėjų tikslas buvo organizuoti lietuvių patriotus, įjungti juos į kūrybinį darbą, ugdant tautinę savimonę kelti ir lietuvių ekonominį susipratimą. Laikraštis buvo leidžiamas labai sunkiomis sąlygomis, trūko lėšų, nuolat grėsė rusų carizmo valdžios areštai, tremtys, kratos, ko neišvengė ir V. Kudirka. Iš pradžių „Varpas“ buvo redaguojamas Varšuvoje, o paskui sutvarkyta medžiaga siunčiama per sieną į Tilžę arba Ragainę, kur leidėjai turėjo savo redaktorius ir spaustuvę. „Varpe“ ir jo priede „Ūkininkas“ savo kūrybą įvairiais slapyvardžiais spausdino šiandien žinomi rašytojai ir publicistai, tačiau daugiausia rašinių skyriuje „Tėvynės varpai“ paskelbė V. Kudirka. Kalbama, kad žmonės, gavę naują „Varpo“ numerį, pirmiausia ieškodavo būtent šio skyriaus. Kaip rašo V. Rimka: „Čia jis pasirodo visas kaip buvo – su savo galinga dvasia ir karšta, pilna meilės širdimi. Čia jis duoda skaitytojams galybes žinių, čia džiaugiasi, kitus ramina, tai žiūrėk – meilingai bara arba per ašaras juokiasi. Bet visur didžiausias optimizmas ir tikėjimas į šviesesnę ateitį“ (Rimka V. V. Kudirka savo raštuose. Kaunas, 1924 m.).
Atrodo, kad silpnos sveikatos, džiova sergantis daktaras nebijojo nieko; drąsiai savo straipsniuose kritikavo nesąžiningus gydytojus, kunigus, apkalbas mėgstančias davatkėles ar lietuvius, nutolusius nuo lietuvybės, nuo savo šaknų. Kaip teigia Julius Būtėnas: „Varpą redaguoti buvo labai sunku. Tuomet nebuvo vienodos rašybos, nebuvo kalbos taisyklingumo normų. Kiekvienas autorius rašė savaip. Kitas rašė tik kas trečią žodį lietuviškai, o daugelio rašiniuose buvo apstu barbarizmų. Čia pat reikėjo kurti lietuviškus terminus įvairioms sąvokoms reikšti. Patys redaktoriai specialiai lietuvių kalbos nesimokę, tinkamų vadovėlių taip pat nebuvo. Kai kurie bendradarbiai nesugebėjo savo minčių lietuviškai reikšti. Jų rašinius reikėjo išsiversti. Tas darbas daugiausia tekdavo V.Kudirkai ir J. Staugaičiui“ (Būtėnas J. Vincas Kudirka. Vilnius, 1888 m.)
„Varpe“ V. Kudirka paskelbė ir garsiąsias savo satyras, vertimus bei „Tautišką giesmę“ su gaidomis (1898 m. Nr. 6). Čia V. Kudirka pasireiškė ir kaip chorinės muzikos kompozitorius.
Ne visi Lietuvos archyvai gali pasigirti pilnais „Aušros“ ar „Varpo“ rinkiniais. Visų originalų neturi ir MLLM archyvas, tačiau yra faksimilinis „Varpo“ komplektas, kuriuo gali naudotis bibliotekos skaitytojai. Tačiau muziejaus parodų ar ekspozicijų lankytojui visada smalsu pamatyti originalą, asmeninį rašytojo daiktą ar knygą su įdomia dedikacija. Tokia knyga yra ir V. Kudirkos archyve. Maldaknygė „Balsas balandėles arba mažas szaltinelis Mylistų Dievo“ yra kontrafakcija, išleista 1891 m. J. Šenkės spaustuvėje Tilžėje. Šią maldaknygę V. Kudirka yra padovanojęs savo šeimininkės dukrai Marijai Krūzaitytei-Sideravičienei. Jos viršelyje yra įspausti daktaro inicialai. Brangios dovanos savininkė atsiminimuose užrašė: „Nežinau, kaip daktaras Kudirka apie religiją atsiliepė tarp sau lygių, bet mūsų šeimos ar bendranamių ir kaimynų akivaizdoje niekad tikėjimo jausmų neįžeidė. Ypač manęs dažnai klausdavo, ar buvau bažnyčioje ir ar pamokslą išklausiau. Be to, juk ir maldaknygę man dovanojo“ (Mūsų Kudirka. Marijampolė, 1998 m.).
Populiariausios ir labiausiai perkamos lietuviškos knygos, išleistos Mažojoje Lietuvoje spaudos draudimo metais, buvo elementoriai, kalendoriai, maldaknygės, – tai, kas buvo suprantama ir mažai mokslo ragavusiam paprastam sodiečiui, tad nenuostabu, kad tą gražiai išleistą maldaknygę V. Kudirka ir padovanojo šeimininkės dukrai. Nors ir kaip Rusijos valdžia stengėsi, graždanka leidžiamos knygos neišpopuliarėjo, neprigijo, žmonės taip pat nenorėjo susirašinėti tokia dirbtine, prievarta įvesta kalba. Graždanka išleista labai nedaug knygų ( dabar tai bibliografinė retenybė), ir daugiausia tai buvo elementoriai. Graždanka išleistos religinio turinio knygos buvo sutiktos priešiškai, o grožinė literatūra iš viso nebuvo spausdinama. Kaip rašo Aleksandras Merkelis: „Vaikams jas namo parsinešus ir tėvams parodžius, šie jas sklaidinėjo nuostabos išplėstomis akimis žiūrėdami į jas, kaip į kažkokias klastingai užspęstas pinkles, velnio žabangus, kataliko sielai pražudyti. Pavartę ir pakraipę galvas su pasipiktinimu keistąsias knygpalaikes tvodavo krosnin, kaip kokį baisiai priklų daiktą, griežtai drausdami savo vaikams tokiomis šlykštynėmis daugiau savo rankų netepti“ (Merkelis A. Didysis varpininkas Vincas Kudirka. Chikago, 1989 m.
Grožinės lietuvių rašytojų knygos lietuvių kalba spaudos draudimo laikais buvo spausdinamos Amerikoje ir Mažojoje Lietuvoje. Tačiau jų buvo išleidžiama daug mažiau, negu maldaknygių ar kalendorių. Savaime suprantama, tokios sąlygos pristabdė lietuvių beletristikos plitimą, populiarumą, pomėgį skaityti; to pasekmės, manyčiau, jaučiamos ir iki šiol. Šiuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu išleistų knygų yra ir V. Kudirkos archyve, pvz., A. Asnyk tragediją „Keistutis“ (V. Kudirkos vertimas) 1897 m. atspausdino E. Jagomasto spaustuvė Tilžėje, o M. Šalkauskio (sl. Brolis) apsakymų „Pagieža“ ir „Jurgis Durnelis“ vertimą 1902 m. išleido „Vienybė Lietuvininkų“ Plymouthe.
V. Kudirka, gyvendamas Šakiuose, o vėliau Naumiestyje, palaikė ryšius su knygnešiais, kurie platino ne tik lietuviškus laikraščius, bet ir knygas. Knygnešių karaliumi vadinamas Juozas Kancierius, draudžiama literatūra aprūpindavęs ir V. Kudirką, ne sykį žandarų buvo suimtas, kalintas kalėjime, tačiau knygų kontrabandos neatsisakė, dirbo šį darbą apie dvidešimt metų. Dr. Kazio Griniaus žiniomis per metus iš Tilžės jis paimdavo spaudinių maždaug už 10.000 rublių. Arba 100–120 pakų, kuriuos tekdavę gabenti sudėtingomis ir pavojingomis sąlygomis: traukiniu, arkliais, pėsčiomis. Jis visuomet turėdavo įsisiuvęs į drabužius pinigų, kuriais, reikalui esant, papirkdavo pasienio kareivius. „Pernešimas per sieną būdavo daugiausia tamsoj, nakčia atliekamas, bet kai kada patys abieščikai ir dieną nedidelius pakus po šineliais toliau nunešdavo, žinoma, už pinigą.“ (Vinco Kudirkos Jubiliejinis „Varpas“. Kaunas, 1924 m.)
Geras V. Kudirkos pagalbininkas buvo ir knygnešys Antanas Baltrušaitis, vietinių Antanėliu vadinamas. Tai buvo raišas, ligotas vyras, tačiau sumanus ir apsukrus. Jis dažniausiai stovėdavo prie Šešupės tilto, laukdamas išmaldos. Niekam net neateidavo galvon, kad jis draugauja su V. Kudirka ir kitais žymesniais lietuvių veikėjais.
Visų V. Kudirkos pagalbininkų, kaip ir visų, kurie prisidėjo prie lietuviškos spaudos atgavimo, nesuskaičiuosime; tik nedidelė jų dalis pateko į amžininkų užrašytus atsiminimus, pasakojimus. V. Kudirkai talkino ne tik pasišventėliai, knygnešiai profesionalai, leidėjai ar spaustuvininkai, bet ir artimiausi jo aplinkos žmonės. Prisiminkime poeto eilėraštį „Valerijai“. Jis skirtas bičiulei, daug jam padėjusiai Valerijai Kraševskai. Be šių žmonių palaikymo ir paramos V. Kudirkai būtų buvę daug sunkiau, o kai kurių darbų ir visai neįmanoma atlikt.
Straipsnio nuoroda:
