Miesto tema lietuvių lyrikoje įsitvirtino kartu su moderniosioms srovėms. Iki šiol joje dominuoja ekspresionizmo suformuota miesto samprata. Miestas – svetima žmogui aplinka, jį standartizuojanti ir iškreipianti jo dvasią. J. Vaičiūnaitės kūryba šia prasme užima išskirtinę vietą. Straipsnyje aiškinamasi, kaip sukuriama semantinė erdvė, leidžianti humanizuoti miestą. Svarbiausios teorinės pozicijos, kuriomis vadovaujamasi, – L. Mumfordo, J. Lotmano, M. Eliade‘s miesto kultūros studijos. Vilniaus vaizdinys Vaičiūnaitės kūryboje formavosi keletą dešimtmečių, keisdamasis, įgydamas naujus pavidalus. Pagrindinė meninės erdvės kaitos kryptis – istorinių bei kultūrinių kontekstų gausėjimas. Straipsnyje aptariami svarbiausi Vilniaus vaizdavimo aspektai: mitologinės, istorinės bei kultūrinės reminiscencijos, architektūrinių erdvių semantika, gamtos ir kultūros santykis, ir daroma išvada, kad jų dermė kuria semantinį universumą, sudvasinantį miesto kultūrą.
Vilnius Juditos Vaičiūnaitės kūryboje (V. Balsevičiūtė- Šlekienė)
