Gal pirmą kartą nušvitęs Ventos veidas Maironio „Jaunojoje Lietuvoje“. Palei Ventą, vieną iš gyvybinių Žemaitijos arterijų, žemaièių gyvenimai, mažieji dvarai, tiek daug lėmę šio krašto savasčiai. „Jaunosios Lietuvos“ antrosios giesmës pradžia: „Ant kranto Ventos stovi rûmas švarus: / Išbaltintos sienos, rausvi kaminai, / Į kelią alėjos!“ Tai – Goštauto dvaras. Jam skirta didi tvermė – karta turi keisti kartą, o gyvenimas išlikti: „Goštauto rūmas ant kranto Ventos, / Nors dvidešimt metų praëjo, / Baltuoja, rodosi, kaip kitados, / Kai jaunas Rainys čia viešëjo“. Marija Pečkauskaitė mylimame Maironio kûrinyje galëjo rasti ne tik artimos dvasios veikëjus, savo alter ego Jadvygos, skambinančios Šopeną, asmenyje, bet ir susitikti su Venta, ne tik realybës, bet ir poezijos upe, lyg vietos ašimi. Venta prasideda Venių kaime (tarp Pavandenës ir Užvenčio), išteka iš nedidelio Venių ežero. Iš pradþių mažas upelytis teka į šiaurę, po maždaug dešimties kilometrų kelionës pro Užventį – jau upë, davusia vardą ir bažnytkaimiui, seno dvaro archetipu susietam ir su Šatrijos Raganos biografija.
Toliau:
