< ...> Prigimtinė Jono Aisčio estetika nepaprastai intensyvi. Gimęs Joninių naktį (pagal senąjį kalendorių), tarsi gavo to laiko maginių galių. Svarbiausia iš jų – ir itin artima Jonui Biliūnui – gebėjimas įprastuose dalykuose regėti nepaprastas formas, pavidalus: sakykime, medžiuose žmonių figūras. Girdėti kalbančius – lyg šiaip sau, lyg apie nieką. Girdėti pačią kalbą, balsus. Motina savo pasakojimais būsimam poetui perdavė tą gyvenimo dalį, kurios dar negalėjo atsiminti, bet kurią itin įsiminė – jau su motinos balsu. Motinos patetiškos valandos („o pasakodavo patetiškose valandose…“) rodo, kad ji turėjo stiprių išgyvenimų, kurie tarsi atverdavo, sugrąžindavo prie to, ką buvo neužmirštamai patyrusi, – kaip didį sunkumą ir palengvėjimą, džiaugsmą, įspūdį. Pasakojo, kaip mažą marino, vieną kartą agonija trukusi tris paras. „Motina, tris paras akių nesudėjusi, budėjo prie manęs su vaškine žvake, o tėvas stalą apsikniaubęs klūpodamas meldėsi“ < ...>
Plačiau:
