Pirmąsyk su poezija susipažįstame mokykloje per literatūros pamokas. Pripratę prie prozos teksto, išmokę jį analizuoti ir kritiškai vertinti susiduriame su visiškai kitokiu žanru. Poezija tampa nebe išmokto eilėraščio atkartojimu, siekiant gauti geresnį pažymį, o sudėtingesne teksto analize su lyrinio subjekto paieškomis, autoriaus metaforų ir simbolių interpretacija. Poezija – jau visai kitoks skambėjimas, intonacija. Neįmanoma jos suprasti, neieškant sąsajų su savimi pačiu. Daugeliui mokinių, ypač berniukams (jiems poezija dažnai atrodo „nevyriškas užsiėmimas“), eilėraštis iš pradžių tėra tekstas. Kai kuriems ji tuo ir lieka. Mokytojui tenka gerokai pavargti, kol mokiniams poezija tampa savęs ieškojimo ir pažinimo keliu, kol poezijoje išmokstama rasti atsakymus. Didelė atsakomybė tada krenta ant to mokytojo pečių. Per eilėraščio pažinimo pamoką prie jos tik prisiliečiama, tik pasisveikinama, tačiau tas pirmasis „labas“ nulemia jųdviejų likimą – mokinys arba susidraugauja su poezija, arba nusigręžia nuo jos ilgam. Plačiau skaitykite čia- >>>
Skaitomiausi įrašai
