Vandos Juknaitės (g. 1949) išskirtinumas – rašyti apie vaiko, šeimos traumas posovietinėje Lietuvoje, apie silpną žmogų, apie stoką ir pareigą, o ne perteklių ir sėkmę. Knygoje „Išsiduosi. Balsu“ kalbama apie žmogiškojo orumo, laisvo apsisprendimo, nepriklausomo mąstymo būtinybę. Autorė įsipareigoja ne žaisti literatūrą dėl pramogos, o kalbėti tiesą apie realybę ir atsakyti už savo žodį kaip už veiksmą. „Išsiduosi. Balsu“ – psichologiškai talpus ir pilietiškai negailestingas. Juo atveriama pokomunistinės laisvės pagimdyta problema – neapsaugoti, vieniši, išduoti žmonės. Posovietinės kasdienybės fronte vaikas ypač nesaugus, jis nuolat tampa manipuliacijų objektu, įkaitu, bejėgiu statistu suaugusiųjų teatre. Vaikas sudaiktinamas – per jį ateina pinigai pramisti ir išgerti, vaikas laikomas ne savarankišku žmogumi, o funkcija. Juknaitės kūrinys kaip savojo laiko socialinis įspaudas pasirodė kone kartu su Vilniuje ant skelbimų stulpų iškabintais plakatais „Liaukitės smurtavę prieš vaikus“. Rašytojos tekstas nelygstamai paveikesnis už plakatų retoriką.
Skaitomiausi įrašai
