Vandos Juknaitės apysakos „Stiklo šalis“
analizė ir interpretacija
Vanda Juknaitė- viena žymiausių lietuvių prozininkių, dramaturgių, eseisčių. Jos apysakoje „Stiklo šalis“ per
miestietišką charakterį atskleidžiamas moters likimas ir dramatizmas. Stiklo šalis- tai metaforiška aliuzija į
trapų ir beprasmį moters gyvenimą. Apysakoje ypač ryškios vyro ir moters vertybės, skirtingi požiūriai į
gyvenimą, šeimą ir santykius tarpusavyje.
Pavadinimas šioje apysakoje vaidina svarbų vaidmenį, jis yra aliuziją į pagrindinę apysakos temą- trapų,
beprasmį moters ir motinos pasaulį. Stiklas- tai bespalvis, šaltas ir niūrus objektas, padedantis atskleisti
moters likimą, jos būtį ir požiūrį į gyvenimą. Iš savo šalto ir niūraus pasaulio ji žvelgia per stiklą į kitą,
atrodytų, geresnį, supratingesnį pasaulį. Stiklas apysakos moteriai yra tarsi trapi ir lengvai įveikiama, tačiau
visgi kliūtis, ribojanti ją nuo išorinio pasaulio ir izoliuojanti namuose, jos niūrioje kasdienybėje. Nuo
traukinio suvirpantis stiklas, prie kurio moteris priliečia savo delnus,- tai virpanti moters dvasia. Stebint
pralekiantį keleivinį traukinį, kuri galime pavadinti gyvenimo traukiniu, moteris giliai viduje susijaudina ir
suvirpa, nes ten, už stiklo, priešingai jai, gyvenimas nestovi vietoje, jis nuolat juda. Taigi apysakos
pavadinimas „Stiklo šalis“ atskleidžia moters dvasinę ir socialinę izoliaciją nuo pasaulio, jis yra aliuziją į
dramatišką jos likimą.
Pagrindinė kūrinio tema- moters likimas, jos beprasmybė susvetimėjusiame pasaulyje. Moteris tokiame
pasaulyje, nors ir turėdama vyrą, vaikus, namus, jaučiasi vieniša ir atstumta. Svarbiausi ir brangiausi
žmonės- vaikai- pamažu tampa ta jėga, kuri skatina ir sukuria tą vienišumo, izoliuotumo jausmą. Tačiau
vaikai moteriai yra gyvenimo vertybė, jiems ji gali skirti visą savo dėmesį, paaukoti gyvenimą, kad ir kiek jai
pačiai tai kainuotų. Tai atskleidžia epizodas, kai vyras pasisiūlo naktį pabudėti prie sergančio kūdikio, tačiau
moteris instinktyviai naktį tylomis keliasi ir eina pažiūrėti, ar viskas gerai, stengdamasi nepažadinti vyro ir
vaikų, pakeičia vystyklus ir vėl grįžta į lovą. Voroje skrendantys ir nuolat pozicijomis besikeičiantys
paukščiai, čia tampa aliuzija į tai, kad žmonių gyvenime viskas kitaip- moters, kad ir kaip ji pavargtų,
gyvenime niekas pakeisti negali, ant jos pečių gula svarbiausios problemos, svarbiausi rūpesčiai. Moteris ir
pati tai suvokia, tačiau trumpas atsakymas „Tikriausiai“ į vaiko užduotą klausimą, „kodėl jie keičiasi
vietomis“ ir „ar pirmasis pavargsta“ , parodo, kad jai toks jos likimas yra skaudus. Bendravimo ir paguodos
ji ieško savo vyro draugijoje. Tačiau ir čia ji lieka atstumta ir nesuprasta. Jų gyvenimai ir požiūris į jį yra du
visiškai skirtingi pasauliai, kurie neturi tarpusavyje nieko bendra. Moters, Dievo sukurtos trapios būtybės,
likimas apysakoje yra visiškai kitoks: ji skendi niūrioje kasdienybėje, jaučiasi vieniša ir atstumta, nors
gyvenime ji turi svarbiausius atskaitos taškus-vaikus, vyrą, namus.
Visiškai kitokiomis spalvomis yra tapomas vyro paveikslas. Tautinio šalies atgimimo metais, vyras yra
svarbus visuomenės veikėjas, jis yra aukštinamas, suprantamas, kaip tautos gynėjas, laisvės siekėjas. Jo
vaidmuo šeimoje tampa antraeiliu, šeima ir namai jam yra tik vieta, į kurią grįžtama po sunkaus darbo.
Tačiau ir čia viskas nesikeičia.: vyras, grįžęs namo, užsidaro savo darbo kambaryje ir čia praleidžia visą
dieną. Žmona ir vaikai jam tampa nesvarbūs. Negalima teigti, kad rašytojos nutapytas vyro stereotipas yra
visiškai atsiribojęs nuo savo šeimos. Jis rūpinasi vaikais, tačiau tai daro tik iš pareigos, jokios meilės ir noro
šiame jo „žygdarbyje“ nėra. Panašus jo požiūris yra ir į žmoną. Matydamas žmonos skausmą ir nuovargį, jis
pasisiūlo pabudėti prie miegančio vaiko, tačiau moteriai taip reikalingo dvasinio ryšio ir palaikymo jis
nesuteikia. Su juo neįmanoma pasikalbėti, to daryti jis net nenori. Tai atskleidžia epizodas, kai žmona
stengiasi prakalbinti vyra, pasakodama jam apie tai, kad jų vaikui kažkas negerai, vyras iš pradžių tyli, o
paskui teatsako kelis sakinius. Vyro amoralų požiūrį į savo žmoną parodo ir jo pasiūlymas apsilankyti pas
gydytoją: jis pats nenori bendrauti su savo žmona, todėl tarsi liepia paramos ieškoti kito vyro glėbyje. Taigi,
vyro nutapytas stereotipas- tai abejingas ir šaltas žmogus, kuriam šeima yra nesvarbi ir nereikalinga.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad apysaka „Stiklo šalis“ yra išskirtinė tuo, kad čia rašytoja apžvelgia
ne tautos problemas, kurios daugeliui rašytojų yra labai svarbios, o trapaus Dievo kūrinio- moters- gyvenimo
dramatizmą, vertybes ir būti nusvetimėjusiame pasaulyje. Piešdama sunkų moters likimą abejingame ir
atstumiančiame pasaulyje, kuriame svarbiausios problemos gulasi ant moters pečių, rašytoja puikiai parodo,
koks visgi yra sunkus jos likimas. Šio sunkaus likimo priežastimi įvardijami vaikai, kurie moteriai yra
gyvenimo džiaugsmas, tačiau tuo pačiu ir kančia, ir vyras, kuris jai yra abejingas ir šaltas.
