Gamta savo vidinę visatą sutvarkė tobulai. Užtenka pakeisti ekologinę pusiausvyrą, sunaikinti tam tikrus augalus ar
bakterinius dirvožemio elementus, ir smėlynai įsiveržia į derlingas žemes. Užtenka, kad žūtų kelios menkos vabalėlių ar kirminėlių
rūšys, ir žaliasis žemės rūbas bus nusiaubtas netramdomo gyvūnijos temperamento. Pasaulis moka didžiulius pinigus kai kurioms
Pietų Amerikos valstybėms, kad šios pardavimui nekirstų džiunglių; naikinant džiungles, žemė pelkėja net kituose žemynuose. Šita
empiriniam protui sunkiai suvokiama tvarka šaukte šaukiasi Dievo metmens: juk ne žmogus taip tobulai sutvarkė gamtą, žemę,
kosmosą.
Vidinis žmogaus, kaip ir gamtos, kosmosas sutvarkytas pagal nepajudinamus pusiausvyros ir harmonijos dėsnius bei
principus. Užtenka iš žmogaus atimti meilę, sugebėjimą mylėti, ir jis taps nepataisomas egocentrikas ir egoistas, nesiskaitantis
nei su šeimos, nei su bendruomenės tradicijomis ir nuostatomis. Užtenka nesuformuluoti žmogaus charakteryje darbo įgūdžių ir
prasmingos veiklos sampratos, ir žmogus taps vagis arba valkata, iš lėto einantis savaiminės savižudybės
keliu. Užtenka uždengti žmogaus akims idealųjį dvasingumo ir grožio horizontą, Ir jis taps materialinių vertybių vergas, pasiryžęs
sąžinės ar net žmogaus nužudymui. Net tais atvejais, kai gamta žmogų ne nuskriaudžia, o apdovanoja, psichologinės darnos
pusiausvyra pažeidžiama. Ar retas atvejis, kai begalinio darbštumo Ir skvarbaus intelekto mokslininkas taip ir numiršta
nepatyręs elementariausių gyvenimo džiaugsmų ir malonumų saldybės? Vos gamta apdovanoja kokiu nors dideliu talentu, ir
jam nebetenka galios bendrosios žmogaus psichologijos nuostatos, ir jo veiksmus, ir jo mąstymo prieštaringumus turime
motyvuoti kūrybos psichologijos dėsniais. Genijų gyvenimai, normalaus žmogaus akimis žiūrint, dažnai būna kaip reta
destruktyvūs, netvarkingi ir nelaimingi.
Krikščionybė gerai pažino žmogų, puikiai išmanė jo psichologiją ir nepriekaištingai tuo pasinaudojo. Gėrio ir blogio
antinomija iki šiol dažniausiai ir aiškinama krikščionybės doktrinos postulatais,- pirmiausia galbūt todėl, kad tik Dievas
taip aiškiai atskyrė, kas yra gėris ir kas yra blogis. Visais kitais atvejais nei gėris, ne blogis grynais pavidalais neegzistuoja.
Krikščionybėje didžiausias gėris yra meilė: mylėk savo artimą kaip pats save. Didžiausias blogis yra žmogaus nemeilė, kurios
raiškos pavidalai įvardyti dešimtyje Dievo įsakymų. Tai supaprastintas krikščioniškosios moralės modelis, bet supaprastina jį
dažniausiai ne konkretus aiškintojas, o etinio, moralinio reliatyvizmo epochos konjunktūra.
Tik tikinčiajam krikščionybės postulatai turi galios ir neišsemiamos prasmės. Žmogus, kuris yra, A. Šliogerio žodžiais
tariant, tarp tikėjimo ir netikėjimo, į Kristaus doktriną žiūri iš tam tikros intelektualinės distancijos, kuri neleidžia suabsoliutinti
vienareikšmiškų draudimų. Kaip žiūrėti į valstybinio turto vagystę, kai matai, kaip ta pati valstybė diena iš dienos apvaginėja tave
patį; kaip žiūrėti į istoriko melą, kai matai, kad visos didžiosios ideologijos paremtos melu ir demagogija? Moralinį blogį tarsi
išteisina visuotinesni kontekstai, o šiuos nesunkiai paaiškina konkretaus žmogaus etikos klausimai. Kas yra didesnis blogis: leisti
mirtinai sergančiam beviltiškai kankintis, ar prieš Dievo valią suleisti jam neskausmingų nuodų? Kur pasireiškia didesnė
pagarba gyvybei: nužudant tik ką gimusį amžiną luošį ar paleidžiant į pasaulį fizinį monstrą, amžiną nelaimėlį ir pasityčiojimą iš
pačios gyvybės? Pagaliau pati mirtis – blogis ji ar gėris? Juk ji galbūt didžiausias gėris tam, kam gyvenimas nuo pradžios iki galo bus
nepakeliama našta?
Gyvenime nieko neįmanoma taip kategoriškai įvardyti, tėra vien reliatyviai suvokti geri ar blogi žmonių poelgiai.
Gyvenimas yra tarp žmonių ir su žmonėmis. Ir visada galima pasiteisinti, kad ,,grįžtu namo godesnis, didesnis garbėtroška,
labiau ištroškęs prabangos ir, aišku, žiauresnis ir nežmoniškesnis, nes pabuvojau tarp žmonių”- kaip sako Seneka vienam laiške
Lucilijui.
Galima sutikti, kad žmonių draugija, aplinka, apskritai visuomenė padeda išlaisvinti vienas dvasines galias ir slopina kitas.
Taip pat būtina prisipažinti, kad žmonių bendravimo konvencijos reikalauja tik vieno – labai paviršutiniško žmogaus patyrimo,
išgyvenimų klodo – trukdydamos įsiklausyti ir girdėti save, paprasčiausiai trukdydamos iš tikro gyventi. Tačiau bet kokiu atveju ir
gėrio, ir blogio bedugnės veriasi žmoguje, ir tik jame. Visuomenės ir asmenybės konfliktas manding dažniausiai ir paremtas
spekuliatyviai suformuluotų gėrio bei blogio nuostatų ir ribotos valios konfliktu. Žmogus apsisprendžia gėrio ir blogio atžvilgiu,
bet tas apsisprendimas eina prieš jį kaip prieš visuomenės žmogų, kaip prieš bendruomenės narį. „Didžiausias gėris svetur
paramos neieško”, – kaip sako tas pats Seneka.
Tačiau apsisprendimas būtinas. Tai nėra vien proto nuostatų, galinčių suvaldyti blogį, būtinybė. Iš esmės – taip:
pažinti, vadinasi, nugalėti. Ir bene vienintelis būdas nugalėti blogį – išgyventi jį, išgyvenant perprasti ir sunaikinti. Tad
logiškai samprotaujant, ginklas prieš blogį, blogio priešnuodis būtų pažinimas. Pasaulio blogio supratimas, įvardijimas ir –
atsainus nusigręžimas nuo jo, gelbstint savo sielą ir savo gyvenimą. Arba – totalinis ir beviltiškas karas su blogiu.
