Žiūrim – krinta patylomis
Obelių žiedai.
K. Binkis
„Ne kartą mokytojams teko patirti įvairių švietimo dokumentų kritimą patylomis „iš viršaus“. Taip, rodos, turėjo būti ir su naujuoju Pagrindinio lietuvių kalbos ir literatūros programos projektu, interneto platybėse „kabėjusiu“ jau nuo 2013 metų. Bet artėjant tvirtinimo datai 2014–2015 m. sandūroje įsiplieskė nuožmi diskusija. Projekto šalininkų nuomone, tai galimybė išauginti pilietinę ir tautiškai sąmoningą visuomenę, oponentų – greitas būdas „nužudyti skaitytoją“, – kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“ rašė filologas Alius Avčininkas.
Ar šis konfliktas nebuvo jau seniai užprogramuotas? Galima iškart ir atsakyti – taip, buvo. Bendrosios lietuvių kalbos ir literatūros programos Nepriklausomybės laikotarpiu, atidžiau pažvelgus, atsiveria kaip tendencingai ideologizuota priemonė, nors ir siekiama kilnių tikslų. Šiame tekste ir bus mėginama bent iš dalies pristatyti Lietuvių kalbos ir literatūros bendrosiose programose iškeltų tikslų ir uždavinių kaitą nuo pirmųjų programų 1994 metais.
Vytautas Kavolis yra rašęs, kad „norint Lietuvybę išlaikyti gyvą (…), reikia atsisveikinti su kai kuriais, kad ir brangiais Lietuvos prisiminimais, ir nukreipti visą dėmesį į tą vyksmą, kuriuo šiandien realiai reiškiasi lietuvybė (…). Lygiai protestuoti tenka prieš abejingumą praeitin nuėjusių kartų smegenų ir kraujo įtampos didiesiems vaisiams, lygiai ir prieš pasyvų jų priėmimą (…). Atvirumas pasauliui, kuris yra ne tik mūsų likimas, bet ir proga, reikalauja ypatingos drąsos praeities atžvilgiu“ (V.Kavolis. „Nepriklausomųjų kelias“. – V.: „Versus aureus“, 2006, p. 141–143). Žinoma, galima drąsa vadinti beatodairišką gręžimąsi į praeitį ir jos palaikymą prievartiniu būdu. Arba galima interpretuoti globaliame kontekste – kaip sugebėjimą adaptuotis šiandienos situacijoje, atsisakant istorizmo padiktuoto požiūrio, kad kolektyvo interesai svarbesni už individo, todėl jam privalu paklusti bendrybei.
Tautinis pasakojimas iš esmės galėtų būti „atminties politikos“ pavyzdys, pretenduojantis uzurpuoti kolektyvinę sąmonę. Vykdant istorijos „nuveidinimą“, siekiama paveikti visuomenę: sukuriamas įspūdis, jog priešingu atveju, kaip kad Darius Kuolys ir Nida Poderienė teigia, lietuvių bendruomenė išnyks. Bet kuri „atminties politika“ provokuoja esminę problemą – ką pasirinkti iš viso praeities įvykių masyvo? Atsakymas paprastas: įtraukti reikia tai, kas padeda sukurti vienalytį ir nekvestionuojamą praeities vaizdą, atsisakant neparankių kultūrinės atminties elementų. „Sociologai jau seniai pastebėjo, kad valdantysis elitas kultūrine atmintimi ir paveldu siekia legitimuoti savo valdžią“ (R.Čepaitienė. „Sovietmečio atmintis – tarp nostalgijos ir atmetimo“. Lituanistica, 2007, T. 53, Nr. 4(72). Iš esmės siekiama perkonstruoti heterogeniškos kultūrinės atminties išraiškas, kad būtų įteigta deterministinė pilietinio sąmoningėjimo idėja.
Visas straipsnis:
Vakarų kanalizacijos link? Apie lituanistinį ugdymą mokykloje
