„Per dieną laiškų rašymui Juozas Tumas-Vaižgantas skirdavo labai daug valandų. Jo laiškuose aptikau porą vietų, kur jis užsimena, kad per dieną atsakė į kelias dešimtis laiškų. Kai dvasinė vyresnybė „ištrėmė“ į Laižuvą, šiame užkampyje Vaižgantas rašė daug daugiau, nei gyvendamas Vilniuje ar Kaune. Jis buvo ištroškęs komunikacijos“, – sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkė dr. Aistė Kučinskienė.
Ji daktaro disertacijoje nagrinėjo per 700 šio kunigo, rašytojo, publicisto, kritiko, visuomenininko laiškų.
– Kaip susidomėjote Vaižgantu ir jo laiškais?
– Iš tikrųjų nutiko atvirkščiai: susidomėjau ne pačiu Vaižgantu, bet apskritai laiškų fenomenu. Magistro darbą rašiau apie Povilo Višinskio, Žemaitės ir Šatrijos Raganos laiškus. Tai tarp lietuvių literatūrologų tikriausiai pats populiariausias laiškų korpusas.
Pradėjau gilintis į laiškų tyrimų teoriją. Darbo vadovė doc. Brigita Speičytė patarė tęsti šias studijas, nes liko dar vienas stambus, beveik netyrinėtas laiškų korpusas – Vaižganto korespondencija. Nors jis man patiko kaip rašytojas, išsigandau, kad laiškų bus labai daug. Paaiškėjo, kad dauguma jų neišliko. Taigi susidomėjau ne autoriumi, ne kokiu nors jo praktikuotu žanru, bet pačiu epistoliniu diskursu.
– Kuo apskritai įdomus, patrauklus, žavus laiškų diskursas?
– Tai paraliteratūriniai tekstai: nei dokumentiniai, nei grožiniai. Iki šiol sunku atrasti įrankius, kaip apie juos kalbėti, kad šis kalbėjimas netaptų vien biografinių faktų rankiojimu ar visiškai uždara teksto analize, būdinga grožiniams kūriniams.
Kita vertus, dabar daug tyrėjų tvirtina, kad ypač Vakaruose laiškais domimasi dėl to, kad jie nyksta iš mūsų kasdienybės. Tai nostalgiškas diskursas, į kurį žiūrime su melancholija. Manau, lietuvių literatūros istorijoje buvo tokių periodų, kai be išsamaus laiškų tyrimo nelabai galėtume suprasti, kas tuo metu vyko.
Vadinasi, laiškų analizė būtina lietuvių literatūros istorijai. Prancūzų, anglosaksų ir ispanų XVIII–XIX a. literatūrų tyrimai parodo, kad įtraukus laiškus į kultūros istoriją galima daug aiškiau matyti literatūros lauko kūrimąsi, formavimąsi.
Mane domina autobiografinių tekstų fenomenas, bet labiau iš skaitytojo pozicijos. Žmogaus kūnas tarsi persišviečia iš laiško. Jeigu korespondencija įdomi, žmonės taip įsitraukia, tarsi ji būtų visai greta jų.
– Pakalbėkime apie Vaižganto laiškus. Su kuo jis dažniausiai susirašinėjo? Kokiomis temomis?
– Bandžiau rekonstruoti situaciją tik iš to, kas išliko, tačiau netyrinėjau oficialiosios korespondencijos. Iš tūkstančių laiškų išlikę tik apie 700–800. Vaižgantas susirašinėjo daugiausia su dvasininkais, taip pat su kritikais, esamais ar būsimais rašytojais, giminėmis – praktiškai visais to meto kultūros ir visuomenės veikėjais: Antanu Smetona, Liudu Gira, Šatrijos Ragana, Gabriele Petkevičaite-Bite, Lazdynų Pelėda, Ona Pleiryte-Puidiene, Baliu Sruoga ir daugeliu kitų. Tą galiu ištirti tik iš Vaižgantui siųstų laiškų, nes jis labai atidžiai juos rinko. Paties rašytų laiškų išlikę daug mažiau. Vaižgantas buvo universalus, o korespondencija parodo jo veikimą asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.
Daugiausia susirašinėta literatūrinėmis, tekstų kritikos temomis, visuomeniniais klausimais. Vaižganto laiškuose klostėsi mūsų nacionalinės literatūros istorijos pradžia. Labai daug rašyta apie spaudą, nes tuo metu kūrėsi jos leidiniai. Nemažai dėmesio skirta ir politinėms aktualijoms. Net korespondencija giminėms rodo, kad jis reagavo į politinę situaciją. Laiškuose atspindima praktiškai visa to meto buitis ir būtis.
Skaitykite daugiau:
Vaižgantas laiškuose šiurkštokai pasisakė apie Salomėją Nėrį
