Naujosios taisyklės leidžia brūkšnio nerašyti, o apie tai, kad leista jį rašyti ten, kur anksčiau buvo draudžiama, nėra nė žodžio. Sutikite – jei taisyklė būtų pakeista – tai, kas drausta, būtų leista, -būtų ir pavyzdžių, kaip ir visais kitais taisyklių KEITIMO atvejais. Juk neatsitiktinai nėra nė vieno pavyzdžio, kur būtų brūkšnys, o vardinė dalis būtų išreikšta, pavyzdžiui, būdvardžiu.
Taisyklės apie brūkšnį tarp veiksnio ir tarinio privalomojoje skyryboje nėra, tad bet
kokį rašančiojo pasirinkimą formaliai (žymėdami klaidas) turime pripažinti kaip gerą. ( Drukteinis, kuris yra vienas iš reformos autorių) http://www.pdfio.net/k-2404063.html
„9-o punkto nuostata apie laisvą brūkšnio rašymą vietoj praleistos tarinio jungties ar
sakinio dalies nėra nauja, tad apie ją užsimenama tik todėl, kad išėjus nutarimams
kai kurių tik tada į ją buvo atkreiptas dėmesys”- taip rašo A. Pangonytė ( http://www.vlkk.lt/i/u/file/Nutarimai/080506pran_skyr.pdf). Laisvas brūkšnio rašymas.
@sudeikis
„o tavo (–) raukšlių išvagotas” brūkšnys dėl praleisto žodžio „veidas” , o ne dėl praleistos tarinio jungties 🙂
Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo (–) raukšlių išvagotas. Šiame pvz. vardinė dalis – dalyvis.
Matyt, teisus Drukteinis, sakydamas, kad viskas priklauso nuo intonacijos, todėl manau, kad dėjimas arba nedėjimas nėra klaida.
Panašiai yra ir su brūkšnio rašymu tarp veiksnio ir tarinio. Įvairiuose skyrybos komentaruose jo nevienodai reikalaujama. Mokykliniuose vadovėliuose griežtai nurodoma rašyti brūkšnį, jei tarinio vardinė dalis yra išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku, taip pat bendratimi (plg. Palubinskienė, Čepaitienė 2000, 144; Palubinskienė, Čepaitienė 2006, 65) arba tik minėtais vardininkais (be bendraties) (plg. Dobrovolskis 1998, 53). Bet pastarajame vadovėlyje yra svarbus brūkšnio rašymo apibūdinimo niuansas: šalia morfologinių požymių nurodomas intonacinis požymis – „kai vietoje jungties daroma didesnė pauzė“ (ten pat). Vadinasi, nesant tos pauzės galėtų brūkšnio nebūti net ir su daiktavardžio ar skaitvardžio vardininkais. Šio niuanso vėlesniuose vadovėliuose nebeliko. Beje, čia nekalbama, koks turėtų būti veiksnys, bet pavyzdžiuose (šalia taisyklės ir užduotyse) yra tik daiktavardžiai ir skaitvardžiai. O esant pabrėžiamajai dalelytei tai, pirmajame vadovėlyje nurodytas pavyzdys ir su įvardžiu išreikštu veiksniu. Tiesa, paskutiniame aštuntos klasės vadovėlio leidime tarp užduočių yra pateikta svarbi pastabėlė: „Nepamirškite: brūkšnys sakinyje reikalauja pauzės“ (Palubinskienė, Čepaitienė 2006, 67). Atvirkščiai taikydami tą pastabą, galėtume sakyti, kad jei nėra pauzės tarp veiksnio ir tarinio, tai nebus ir brūkšnio, net ir esant išvardytiems morfologiniams požymiams. Tai gana griežtą pagrindinę taisyklę paverstų gerokai negriežta, nulemta teksto kūrėjo intencijos ir su tuo susijusios intonacijos.
Kitur nurodomas prasminis požymis – tapatybės santykiai tarp veiksniu ir tarinio vardine dalimi, išreikšta daiktavardžio ar kito daiktavardiškai vartojamo žodžio vardininku, pasakomų dalykų (Labutis 1998, 367). Jei tapatybė nesiejama su sakinio dalių pozicijomis ir laikoma tik prasminiu apibūdinimu, tai ir sakinyje Paukštis strutis, bet neskraido tapatybę turėtume įžiūrėti (Strutis yra paukštis), bet dėl kitaip surikiuotos žodžių svarbos (rema sakinio pradžioje, intonaciškai pabrėžtas tarinys paukštis) vargu ar kam kiltų noras rašyti brūkšnį. Net jei paliktume įprastesnę veiksnio ir tarinio tvarką, bet tą pačią komunikacinę informaciją, žymimą intonacija, brūkšnys netiktų (Strutis paukštis, bet neskraido). O tapatybės santykio apibūdinimas tokio sakinio kaip Strutis – stambus stepių ir pusdykumių paukštis atveju turėtų būti papildytas specifinės, tapatybę reiškiančios intonacijos nurodymu, nes nei veiksnio ir tarinio išsidėstymas, nei morfologiniai požymiai šiais atvejais nėra skyrybą lemiantys.
Vadinasi, ir „Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ formuluotė, kad „brūkšnys rašomas tarp veiksnio ir tarinio vardininko, kai tarp jų nėra jungties, bet yra tapatumo santykis, ir tai pabrėžiama, daroma didesnė pauzė“(LKRS 1992, 233), ir šio atvejo priskyrimas pasirenkamojo skyrimo taisyklėms naujosiose skyrybos taisyklėse (PsrST 2006, 9 punktas) yra pamatuotas. Tekste komunikacinės svarbos įvairovė ir nuo to priklausantys pasikeitimai yra tiek pat natūralūs, dažni ir įtrauktini į aprašus, kaip ir tam tikri tipai kalbos sistemoje. Analizuodami teksto sakinius ir jų skyrybą, kurdami tekstą negalėtume vadovautis tik kalbos sistemos vienetų ypatybes parodančiomis taisyklėmis, taisykles taip pat turėtume formuluoti atsižvelgdami į kalbos vienetų variantus tekste. Nebent galime nustatyti aiškius tam tikro skyrimo požymius, padedančius atriboti tam tikrą santykių, sandaros tipą nuo jo tekstinių, komunikacinių variantų. Neatrandant tokių požymių, neturėtų būti ir griežtos (privalomos) taisyklės. http://www.lietuviukalba.lt/index.php?id=69 Albinas DRUKTEINIS
SKYRYBOS PERTVARKA IR PROBLEMINIAI JOS KLAUSIMAI
Ką aš ir sakiau – tarp pavyzdžių nėra nė vieno, kai brūkšnys dedamas praleidus jungtį, o vardinę dalį išreiškus būdvardžiu. Ir nerasite oficialiuose šaltiniuose tokio pavyzdžio. Dar daugiau -cituojate tokį pavyzdį: „Mano veidas skaistus ir švelnus” (BE BRŪKŠNIO).
9. Praleidimas
Vietoj praleistos tarinio jungties arba savarankiškos sakinio dalies gali būti rašomas brūkšnys, jei norima paryškinti praleidimą, pvz.:
Gyvenimas mano (–) vėjas palaidas. Mokinys Vytautas (–) vienas gabiausių astronomų. Prekyba vaistais (–)pelningas verslas visame pasaulyje. Jis (–) baisus žmogus. Mirti dėl savo tautos (–) amžius gyventi su ja. Dukart du (–) keturi. Tai (–) mūsų visų rūpestis.Debatai (–) tai veikla, padedanti įgyti įgūdžių, kurie labai reikalingi šiuolaikinėje visuomenėje. Vilniaus universitetui (–) keturi šimtai dvidešimt penkeri metai. Jis (–) į dykumą ir po kurio laiko grįžta su laimikiu. Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo (–) raukšlių išvagotas. http://www.vlkk.lt/lit/10135
Jokių išlygų nematau. per seminarą redaktoriams buvo paaiškinta, kad galima skirti brūkšniu, galima neskirti. Klaida, jei skiriama kableliu.
Bųtent šita taisyklė apeita naujosiose :), t.y. prieš 8 metus išleistose, skyrybos taisyklėse. Apeita todėl, kad mokslininkai susipyko ir nerado vieno sprendimo, tad tiesiog tokį klausimą ignoravo. Logiška, kad jei nėra LEIDIMO rašyti brūkšnį ten, kur anksčiau rašyti buvo draudžiama, tai ir dabar draudimas tebegalioja.
Pažiūrėjau pamoką apie sudurtinį tarinį ir jo skyrybą. Nonsensas: aiškina, kad reikia nedėti brūkšnio, kai vardinė dalis išreikšta būdvardžiu. Juk šita taisyklę bene 8 metus nebegalioja. O pamoka įdėta 2013 m.
keliu aukštyn rankas!
Naujosios taisyklės leidžia brūkšnio nerašyti, o apie tai, kad leista jį rašyti ten, kur anksčiau buvo draudžiama, nėra nė žodžio. Sutikite – jei taisyklė būtų pakeista – tai, kas drausta, būtų leista, -būtų ir pavyzdžių, kaip ir visais kitais taisyklių KEITIMO atvejais. Juk neatsitiktinai nėra nė vieno pavyzdžio, kur būtų brūkšnys, o vardinė dalis būtų išreikšta, pavyzdžiui, būdvardžiu.
Taisyklės apie brūkšnį tarp veiksnio ir tarinio privalomojoje skyryboje nėra, tad bet
kokį rašančiojo pasirinkimą formaliai (žymėdami klaidas) turime pripažinti kaip gerą. ( Drukteinis, kuris yra vienas iš reformos autorių)
http://www.pdfio.net/k-2404063.html
„9-o punkto nuostata apie laisvą brūkšnio rašymą vietoj praleistos tarinio jungties ar
sakinio dalies nėra nauja, tad apie ją užsimenama tik todėl, kad išėjus nutarimams
kai kurių tik tada į ją buvo atkreiptas dėmesys”- taip rašo A. Pangonytė ( http://www.vlkk.lt/i/u/file/Nutarimai/080506pran_skyr.pdf). Laisvas brūkšnio rašymas.
@sudeikis
„o tavo (–) raukšlių išvagotas” brūkšnys dėl praleisto žodžio „veidas” , o ne dėl praleistos tarinio jungties 🙂
Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo (–) raukšlių išvagotas. Šiame pvz. vardinė dalis – dalyvis.
Matyt, teisus Drukteinis, sakydamas, kad viskas priklauso nuo intonacijos, todėl manau, kad dėjimas arba nedėjimas nėra klaida.
Panašiai yra ir su brūkšnio rašymu tarp veiksnio ir tarinio. Įvairiuose skyrybos komentaruose jo nevienodai reikalaujama. Mokykliniuose vadovėliuose griežtai nurodoma rašyti brūkšnį, jei tarinio vardinė dalis yra išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku, taip pat bendratimi (plg. Palubinskienė, Čepaitienė 2000, 144; Palubinskienė, Čepaitienė 2006, 65) arba tik minėtais vardininkais (be bendraties) (plg. Dobrovolskis 1998, 53). Bet pastarajame vadovėlyje yra svarbus brūkšnio rašymo apibūdinimo niuansas: šalia morfologinių požymių nurodomas intonacinis požymis – „kai vietoje jungties daroma didesnė pauzė“ (ten pat). Vadinasi, nesant tos pauzės galėtų brūkšnio nebūti net ir su daiktavardžio ar skaitvardžio vardininkais. Šio niuanso vėlesniuose vadovėliuose nebeliko. Beje, čia nekalbama, koks turėtų būti veiksnys, bet pavyzdžiuose (šalia taisyklės ir užduotyse) yra tik daiktavardžiai ir skaitvardžiai. O esant pabrėžiamajai dalelytei tai, pirmajame vadovėlyje nurodytas pavyzdys ir su įvardžiu išreikštu veiksniu. Tiesa, paskutiniame aštuntos klasės vadovėlio leidime tarp užduočių yra pateikta svarbi pastabėlė: „Nepamirškite: brūkšnys sakinyje reikalauja pauzės“ (Palubinskienė, Čepaitienė 2006, 67). Atvirkščiai taikydami tą pastabą, galėtume sakyti, kad jei nėra pauzės tarp veiksnio ir tarinio, tai nebus ir brūkšnio, net ir esant išvardytiems morfologiniams požymiams. Tai gana griežtą pagrindinę taisyklę paverstų gerokai negriežta, nulemta teksto kūrėjo intencijos ir su tuo susijusios intonacijos.
Kitur nurodomas prasminis požymis – tapatybės santykiai tarp veiksniu ir tarinio vardine dalimi, išreikšta daiktavardžio ar kito daiktavardiškai vartojamo žodžio vardininku, pasakomų dalykų (Labutis 1998, 367). Jei tapatybė nesiejama su sakinio dalių pozicijomis ir laikoma tik prasminiu apibūdinimu, tai ir sakinyje Paukštis strutis, bet neskraido tapatybę turėtume įžiūrėti (Strutis yra paukštis), bet dėl kitaip surikiuotos žodžių svarbos (rema sakinio pradžioje, intonaciškai pabrėžtas tarinys paukštis) vargu ar kam kiltų noras rašyti brūkšnį. Net jei paliktume įprastesnę veiksnio ir tarinio tvarką, bet tą pačią komunikacinę informaciją, žymimą intonacija, brūkšnys netiktų (Strutis paukštis, bet neskraido). O tapatybės santykio apibūdinimas tokio sakinio kaip Strutis – stambus stepių ir pusdykumių paukštis atveju turėtų būti papildytas specifinės, tapatybę reiškiančios intonacijos nurodymu, nes nei veiksnio ir tarinio išsidėstymas, nei morfologiniai požymiai šiais atvejais nėra skyrybą lemiantys.
Vadinasi, ir „Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ formuluotė, kad „brūkšnys rašomas tarp veiksnio ir tarinio vardininko, kai tarp jų nėra jungties, bet yra tapatumo santykis, ir tai pabrėžiama, daroma didesnė pauzė“(LKRS 1992, 233), ir šio atvejo priskyrimas pasirenkamojo skyrimo taisyklėms naujosiose skyrybos taisyklėse (PsrST 2006, 9 punktas) yra pamatuotas. Tekste komunikacinės svarbos įvairovė ir nuo to priklausantys pasikeitimai yra tiek pat natūralūs, dažni ir įtrauktini į aprašus, kaip ir tam tikri tipai kalbos sistemoje. Analizuodami teksto sakinius ir jų skyrybą, kurdami tekstą negalėtume vadovautis tik kalbos sistemos vienetų ypatybes parodančiomis taisyklėmis, taisykles taip pat turėtume formuluoti atsižvelgdami į kalbos vienetų variantus tekste. Nebent galime nustatyti aiškius tam tikro skyrimo požymius, padedančius atriboti tam tikrą santykių, sandaros tipą nuo jo tekstinių, komunikacinių variantų. Neatrandant tokių požymių, neturėtų būti ir griežtos (privalomos) taisyklės.
http://www.lietuviukalba.lt/index.php?id=69 Albinas DRUKTEINIS
SKYRYBOS PERTVARKA IR PROBLEMINIAI JOS KLAUSIMAI
Ką aš ir sakiau – tarp pavyzdžių nėra nė vieno, kai brūkšnys dedamas praleidus jungtį, o vardinę dalį išreiškus būdvardžiu. Ir nerasite oficialiuose šaltiniuose tokio pavyzdžio. Dar daugiau -cituojate tokį pavyzdį: „Mano veidas skaistus ir švelnus” (BE BRŪKŠNIO).
9. Praleidimas
Vietoj praleistos tarinio jungties arba savarankiškos sakinio dalies gali būti rašomas brūkšnys, jei norima paryškinti praleidimą, pvz.:
Gyvenimas mano (–) vėjas palaidas. Mokinys Vytautas (–) vienas gabiausių astronomų. Prekyba vaistais (–)pelningas verslas visame pasaulyje. Jis (–) baisus žmogus. Mirti dėl savo tautos (–) amžius gyventi su ja. Dukart du (–) keturi. Tai (–) mūsų visų rūpestis.Debatai (–) tai veikla, padedanti įgyti įgūdžių, kurie labai reikalingi šiuolaikinėje visuomenėje. Vilniaus universitetui (–) keturi šimtai dvidešimt penkeri metai. Jis (–) į dykumą ir po kurio laiko grįžta su laimikiu. Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo (–) raukšlių išvagotas.
http://www.vlkk.lt/lit/10135
Jokių išlygų nematau. per seminarą redaktoriams buvo paaiškinta, kad galima skirti brūkšniu, galima neskirti. Klaida, jei skiriama kableliu.
Bųtent šita taisyklė apeita naujosiose :), t.y. prieš 8 metus išleistose, skyrybos taisyklėse. Apeita todėl, kad mokslininkai susipyko ir nerado vieno sprendimo, tad tiesiog tokį klausimą ignoravo. Logiška, kad jei nėra LEIDIMO rašyti brūkšnį ten, kur anksčiau rašyti buvo draudžiama, tai ir dabar draudimas tebegalioja.
Pažiūrėjau pamoką apie sudurtinį tarinį ir jo skyrybą. Nonsensas: aiškina, kad reikia nedėti brūkšnio, kai vardinė dalis išreikšta būdvardžiu. Juk šita taisyklę bene 8 metus nebegalioja. O pamoka įdėta 2013 m.