V.Krėvė apsakyme “Skerdžius” sukūrė šviesų Lapino paveikslą.
Tai šimtametis skerdžius, tikras Lietuvos girių gyventojas. Jau pačioje apsakymo pradžioje Lapinas
gretinamas su Grainio liepa. Ši paralelė tęsiasi per visą kūrinį. Jei liepoj “žvirbliai nuolat vestuves
kelia, ir volungės dažnai graso ievai, ir strazdas švirkštauja…”, tai ten, kur skerdžius pasirodo,
“šunys pjaunasi, kaimo vaikai rėkauja”.
Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno ir Lapinas. Nors dūminė jo pirkelė, nors neturi senelis
jokio turto, nors žmonės mėgsta iš jo pasijuokti, bet jis visuomet linksmas, pasitikįs savimi, kupinas
gyvenimo džiaugsmo kaip tikras gamtos vaikas.
Skerdžius su nepaprasta meile kalba apie mišką: “Vėl kaip gali būto gera, kur nėra miško! Be miško
suskursta žmogus”. Jo kalboje daugybė vaizdingų veiksmažodžių, taiklių sinonimų, kuriuos ne be
reikalo autorius įdeda į senuko lūpas. Tik senasis Lapinas, daugelį metų praleidęs miškuose
ganydamas gyvulius, gali girdėti, kaip “kuoja pašvokščia ir epušė lapais paskambina, ir eglė
pasiūbuoja, ir berželis, kasas taisydamas, pakušta”. Ypač meilė gamtai išryškėja ginant liepą. Gailisi
senelis ne tik liepos, kurią žada nukirsti, bet ir naikinamų miškų.
Lapinas – tai tiesiog vaikščiojanti tautosaka. Pasakos, padavimai, kuriuos jis sekdavo vaikams,
rodo, kad jis neskiria pasakų pasaulio nuo tikrovės. Pripasakoja, primeluoja vaikams apie vilkus,
kurie medžiuose vaikus peri, apie laumes, kurios gaudo blogus vaikus ir balosna murkdo, apie
miškinius, kurie žmones paklaidina. Pasakodavo ir apie senovę vis pagrąžindamas, kai girdavo
galingus žmones, kurie nei vilkų, nei miškų nebijodavę. Primeluodavo tiek, kad vaikai kojas nuo
suolo nuleisti bijodavę. Sunku skerdžiui, kad daugelis netiki nei monais, nei dvasiomis, bet
pramanytus dalykus taip įtikinamai pasakodavo, kad suvedžiodavo ne tik vaikus, bet ir rimtus
vyrus. Tai lyg savotiška pramoga: “linksmas tokiais atvejais būdavo senis, juokiasi, net akys jam
blizga”.
Skerdžius yra geraširdis. Jo pagrindinis moralinis principas – žmogus privalo būti geras ir nedaryti
niekam blogo. Tai liudija jo paties gyvenimas. Lapinas linki visiems tik gero, stengiasi gerai
priganyti gyvulius, neleidžia jų vaikyti, mušti. Jo nuoširdumas ir gerumas siejasi su darbštumu.
Vienai moterėlei vantą parneša, kitai – vaistažolių parenka, trečiai – šluotą suriša. Vaikams
išdrožinėja lazdelių, dūdelių išsuka iš karklų, kartais padovanoja rėknę ar aukšliuką. Atėjus žiemai,
Lapinas megzdavo tinklus, bradinius, moterims – petkes. Iš vardo jis yra katalikas, bet savo sieloje
– tikras gamtos garbintojas. Žolė jam – šventa Dievo dovana, liepa – “dievulio ir mažų paukštelių”.
V.Krėvė “Skerdžius” Pagrindinio veikėjo charakteristika
