Aldona Žemaitytė. Tiktai mirties alsavimas šalia – Broniui Krivickui atminti
„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu ne tik nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. Ir, ieškodamas atsakymo į tuos klausimus, jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“ Šiuos dabartinį žmogų, nebūtinai tik lietuvį, sukrečiančius žodžius kaip citatą radau naujausiame (lapkričio mėnesio) žurnalo „Valstybė“ numeryje. Ir parašas po ta citata: „Iš partizanų laikraščio Prie rymančio Rūpintojėlio, 1952“.
Buvo mįslė, kas, koks partizanas parašė tuos apnuogintos tiesos žodžius, jais išreikšdamas dvasinę būseną būtent ano meto tautos herojų, pasirinkusių mirtį, o ne vergiją? Atsakymą radau netikėtai, bet ir dėsningai – vartydama 1993 m. išleistus (Virginijaus Gasiliūno parengtus) Broniaus Krivicko Raštus. Knygos pabaigoje, tarp publicistinių tekstų, poeto-partizano rašytų 1952–1953 m. ėjusiam Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio leidiniui „Prie rymančio Rūpintojėlio“, radau esė „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“. Jis ir prasidėjo aukščiau minėtais Broniaus Krivicko žodžiais.
Visas straipsnis:
Aldona Žemaitytė. Tiktai mirties alsavimas šalia – Broniui Krivickui atminti
