Tėvynės paveikslas literatūroje
(A. Mickevičius, A. Baranauskas, Maironis)
Romantizmo epocha iš esmės pakeitė Europos kultūrą. Ypatingas meno suvokimas išugdė naują žmogaus mąstymo, jausmų ir elgsenos tipą, sukūrė savitą dvasinės kultūros modelį, kuris įtvirtino Tėvynės paveikslą literatūroje. Šis nepaprastai svarbus paveikslas įprasmina Tėvynės istoriją, atskleidžia kraštovaizdžio bei gamtos grožį ir skatina tautą puoselėti Tėvynę. Romantikai Antanas Baranauskas ir Maironis didelę dalį savo gyvenimo skyrė būtent Tėvynės paveikslui išaukštinti savo kūryboje. Šiame rašinyje palyginsime, kuo panašus ir kuo skiriasi minėtų autorių Tėvynės paveikslas.
Romantinis Tėvynės paveikslas pradedamas tapyti nuo kraštovaizdžio. A. Baranauskas ir Maironis kūriniuose pirmiausia išskiria gamtos grožį ir peizažą. A. Baranauskas romantinėje poemoje „Anykščių šilelis“ kraštovaizdžio centru pasirinko mišką. Poemos lyrinis subjektas garbina šilelį ir laiko jį didžiausiu turtu žemėje. Kūrinyje miškas įgauna šventumo prasmę, todėl ir Tėvynė suvokiama kaip šventovė. Poemos kalbančiojo ilgesio nuspalvinti žodžiai akcentuoja miško svarbą, kuri asimiliuojama su Tėvynės svarba. Anot autoriaus, miške žmogus išgyvena ramybę, mėgaudamasis tyla atskleidžia savo kūrybinius gebėjimus bei savotiškoje miško šventykloje priartėja prie Dievo. Tačiau, kitaip nei A. Baranauskas, trimis dešimtmečiais vėliau gimęs žymus Lietuvos tautinio atgimimo dainius bei iškiliausias poetas romantikas – Maironis – savo kūryboje pasaulio centru nebelaiko miško. Svarbiausiomis ir pagrindinėmis Maironio kūrybos figūromis tampa upės. Kas gi lėmė tokį poeto žvilgsnio pokytį? Ne paslaptis, jog Maironis gimė viename gražiausių Lietuvos kraštų – Pasandravyje, prie Dubysos. Tai ir buvo pagrindinis motyvas, kodėl poetas daug dėmesio skyrė Lietuvos upių grožiui aprašyti. Upių išaukštinimą puikiai simbolizuoja eilėraščio „Kur bėga Šešupė“ pavadinimas. Taip pat eilėraštyje atskleidžiamas stiprus ryšys, siejantis tautą su praeities kartomis. Poetui upės tampa neatsiejama Tėvynės paveikslo dalimi ir jis siekia įrodyti jų svarbą tautai, todėl akcentuoja jų pavadinimus jau pirmose eilutėse. Kūrinyje minima ne tik Šešupė, bet ir Nemunas. Šios upės simbolizuoja neišsemiamą grožio šaltinį, be kurio Maironis negalėtų įsivaizduoti savo Tėvynės ir kurį aprašo kitame eilėraštyje „Nebeužtvenksi upės“. Eilėraštyje lyrinis „aš“ tarytum kalbasi su lyriniu „tu“, sureikšmindamas upių svarbą ir amžinumą. Maironis žodį „upė“ vartoja kaip metaforą, kuri slepia gimtosios kalbos, darbo, svajonių ir praeities svarbą, iš kurių susideda amžinoji ir pati svarbiausia Tėvynės paveikslo dalis. Taigi, nors ir pasaulio centru pasirinkę skirtingą objektą, poetai Tėvynės paveikslą literatūroje pradėjo tapyti nuo kraštovaizdžio, kuris, anot romantikų, privalo būti puoselėjamas.
Ar kuriant Tėvynės paveikslą atskleidžiama istorinė Tėvynės reikšmė? Romantikai istoriją vertina kaip visko, kas yra dabar, pamatą. Anksčiau minėtas Antanas Baranauskas „Anykščių šilelio“ antroje dalyje norėjo įrodyti, jog Tėvynės istorija yra neatsiejama nuo žmogaus sielos. Iki širdies gelmių nusmelkiančios emocijos skaitant autoriaus žodžius apie istorines netektis verčia susimąstyti apie praeities miško ir žmogaus sielos praradimus. Kai žmogus neranda, o gal ir neieško savo sieloje patriotiško noro išsaugoti ir ginti Tėvynę, šalis išgyvena milžinišką netektį ir ilgainiui skaudžiai už tai sumoka. O juk visų liūdniausi „kalnai kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, kai patys žmonės savo noru susilieja su svetima kultūra. Taigi, A. Baranauskas prarastą šilelį vaizduoja tuščią, visų pamirštą ir apleistą, visai kaip ir tuo metu daugumos nemylimą Tėvynę Lietuvą, taip akcentuodamas šalies istorijos svarbą žmogui bei tapomam Tėvynės paveikslui. Tačiau, skirtingai nei A. Baranauskas, Raseinių krašto dainius Maironis savo poezijoje didžiausią dėmesį skyrė dideliems žmonėms, praeityje atlikusiems žygdarbius, kurie garsino Tėvynę Lietuvą. Tėvynės istorijos reikšmės tema stipriai jaučiama eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“. Jau pirmame posme Maironis išsako karštą troškimą „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų”. Taip aiškiai parodoma pagarba senovei, Tėvynės praeičiai. Akivaizdu, kad senovės žmonės lyriniam subjektui, kuris yra artimas ir pačiam poetui, atrodo tarsi milžinai. Jie hiperbolizuojami, idealizuojami, todėl norima išgirsti bent vieną gyvą žodelį iš jau mirusių galingų žmonių lūpų. Ketvirtoje strofoje eilėraščio žmogus pabrėžia tautos istorijos svarbą, akcentuodamas „didžiavyrius“, kurie kovojo už savo Tėvynę, už jos laisvę. Kaip ir tikėtasi, praeitis oponuoja dabarčiai, nes dabar beliko tik „užmirusios mūsų krūtinės be žado / Be idėjos, be vado.“ Maironis taip tarsi ragina kovoti už tai, kas prarasta, jis trokšta budinti tautą iš kultūrinio sąstingio, gaivinti tautiškumo, išsilaisvinimo iš priespaudos idėjas. Ir kam visa tai? Ogi tam, kad susigrąžintų praeities vertybes, uždegtų žmonių krūtinėse patriotišką ugnį ir suteiktų savo Tėvynės paveikslui dvasingumo, kuris yra neatsiejamas nuo žmogaus sielos. Taigi, turime pripažinti, kad romantikai poetai istorinę Tėvynės reikšmę laiko neatsiejama dalimi nuo jų kūriniuose išaukštinto Tėvynės paveikslo. Poetai skatina žmogų nepamiršti mums taip brangios ar net skausmingos praeities bei tų didvyrių, kurie įsirašė istorijos puslapiuose kaip herojai.
Taigi, kaip ir tikėtasi, romantizmo epochos poetai daug dėmesio skyrė Tėvynės paveikslui. Tarsi nutiesę tiltą tarp praeities ir savojo laiko, aprašę skaudžias netektis ir slapčiausius troškimus, romantikai skirtingai tapė Tėvynės paveikslą, tačiau būtent šis paveikslas žadino lietuvių tautinę savimonę, padėjo suvokti praeities svarbą ir išugdė gamtos grožio puoselėjimo poreikį žmonių širdyse.
