Teksto suvokimo užduotis

Perskaitykite ištrauką ir klausimus. Dar kartą perskaitę tekstą atsakykite į klausimus.

Ištrauka iš Juozo Apučio novelės „Lietus“ (novelių triptikas „Ak, Teofili“)
Ką gi! Benas gali ir patylėti, tegul užveda šneką jos arba tegu šnekasi tarp savęs, o jam
yra apie ką pagalvoti ir ką prisiminti, kiekvienas kampas kampelis pažįstamas. Va čia yra
kažkokia įdomi įstaiga, kokie tenai kabeliai (na, laidai – telefono, o gal ir radijo), sako, net su
pačiu Berlynu, sako, Stalino balsas yra ne sykį tais laidais nuvažiavęs iki pat Berlyno. Benas tą
vietą žino dar ir dėl to, kad čia dirba mergaitė, su kuria kartu mokėsi, visai nieko mergaitė, tokia
kumpanosytė, plačių akių, eidavo sykiu į mokyklą… Sako, dabar jinai bemaž susižadėjusi su
vienu elektriku.

Tai va – sugedo Beno radijas, turėjo tokį trantą, nešneka, ir tiek, sutiko tą mergaitę,
papasakojo, – sako, atnešk, prirodysiu, čia yra tokių inžinierių, kur patys radijus dirba, tau bemat
pataisys. Atvežė ant dviračio; tai mergaitei gelbstint, įleido pro vartus senas sargas, maloniai
pasitiko inžinierius (gal manė, kad Benas atvežė kiaušinių; be reikalo Benas taip negražiai apie jį
pagalvojo – pasirodė, labai gero būta žmogaus), stvėrė tą radiją, pasitiesė visokias schemas.
Davėsi vienas iki sušilimo, paskui pasišaukė antrą, sušilo abu, o turėjo atsisakyti:
– Velniai jį žino! Turbūt nebeįmanoma pataisyti. Tokį jau padirbo fabrikas. Labai
atsiprašome. Ką tu, už ką mums pinigai, juk mes nieko nepadarėme?
– Ačiū. Ir aš labai atsiprašau, kad taip ilgai jus sutrukdžiau… Koks velnias ir įlindo į tą
aparatą? – atsakė Benas ir parlakino tą dėžę namo, užvalgė barščių, pasidėjo ant stalo, pasitiesė
schemą, kurioj ničnieko neišmanė, ir ėmė rakinėti, žiūrinėti, kol suskaudo galvą.
– Va, dar vienas amatas. Nuo lėktuvų – prie radijo, – pyktelėjo motina, bet nelabai
smarkiai: bepigu kaimo vaikams (na, jau senesnio, jau nelabai dabartinio) – jie visada darydavo
tai, ko nesuprasdavo tėvai, kurie dėl to į viską žiūrėdavo arba su tamsiu nepritarimu, arba su
stabmeldiška pagarba.

– Kad niekas negelbsti, reikia pačiam…
Ir ką? Ir surado tą kliautį! Mažutėlaitę, tačiau esminę – sukeisti buvo tiktai du laideliai;
sakysim, jeigu vienas buvo prilituotas prie dešinės lempos kojelės, tai turėjo būti prie kairės, o
kitas prie dešinės. Kad užblerbė, kad užgrojo! Va jums ir stabmeldiška pagarba! Kokia kita
begali būti? Iš to mažo atsitikimo ir moralas: neieškokim sušilę didelių kliaučių – jos matyti bet
kur ir bet kada; mažosios verčia viską aukštyn kojomis. Netikėkim, jei kas sako skiriąsis dėl to,
kad neatitiko charakteriai, netikėkim, jei kas sako ir rašo, kad tas kūrinys netinkamas liaudžiai,
nes ji jo nesupranta, netikėkim, jei kas veržte veržiasi karjeros laiptais, drąsiai visiems
šaukdamas, kad nieko jis daugiau nenori, tiktai daryti gera kitiems… Ne, viskas yra daug
paprasčiau, viskas turi daug menkesnę, mažesnę priežastį: ne prie tos kojelės prilituotas koks
nors laidas!..