Lituanistas Darius Kauzanas rekomenduoja:
Laikau didele laime, kad man teko nuoširdžiai, šiltai ir ilgai bendrauti su Judita Vaičiūnaite. Ji dažniausiai rašydavo naktimis – kaip ir aš, todėl neatsitiktinai, 1978 m. dovanodama savo poezijos rinkinį „Neužmirštuolių mėnesį”, jo puslapyje įrašė: „ irgi naktinis paukštis – Judita”. Nelabai mėgusi dirbti „tarnybinį” darbą, kuris, pasak, jos, varžydavo asmeninę laisvę, šiaip taip stengėsi pragyventi iš kūrybos ir vertimų. Kartais, matydama, kad viena nepajėgs išversti kokių nors eilėraščių, maždaug pusę jų pasiūlydavo versti man. Taip mes išvertėm estų poetės Deboros Varandi „Svajotoją prie lango” (1976), serbų poetės Desankos Maksimovič „Nebėra daugiau laiko (1983), taip pat ji paprašė, kad aš išversčiau nemažą pluoštą Anos Achmatovos eilėraščių.
Siūlau savaitraščio skaitytojams pokalbį su poete, įrašytą Lietuvos radijo studijoje 1989-ųjų pavasarį.
Kaip jūs „naudojate” savo kūrybos potencialą dabar, visuotinio mūsų tautos dvasinio pakilimo laiku. Klausiu ne be reikalo. Mat kai kurie poetai net viešai yra pareiškę, jog dabar jie nieko nekuria. Štai Sigitas Geda šių metų „Knygnešio” pirmajame numeryje rašo: „Pati įdomiausia knyga pasaulyje Lietuva, o jeigu kalbėsime apie rašymą – tai ką rašyti? Kokią poeziją? ( ) Aš pats dabar, ko gero, rašau plakatus ” Antrajame šių metų „Knygnešio” numeryje jo mintį tarsi pratęsia Marcelijus Martinaitis: „Jie [žmonės] dabar ( ) ieško aštrios publicistikos, o subtilesnės poezijos jau negirdi ( ). Ant mano stalo naujų eilėraščių nėra. Tik įvairūs užrašai, nuotrupos”. Ir vis dėlto ne visi poetai tyli, kai kurie jų rašo. Noriu paklausti, kuriai poetų grupei dabar Jūs priklausote: rašančių ar nerašančių?
Kaip čia pasakius, gal – pusiau rašančių. Naujų eilėraščių turiu tik vieną kitą, bet užtat nemažai verčiu, o vertimai irgi savotiška kūryba. Baigiu tvarkyti Anos Achmatovos eilėraščių vertimus. Jūs, kaip ir Jonas Strielkūnas, irgi verčiate eilėraščius. Pridėsiu ir Tomo Venclovos vertimus. Atrodo, kitais metais ši verstinė knyga bus išleista. (A.Achmatovos dvikalbę poezijos rinktinę „Erškėtis žydi” „Vyturio” leidykla išleido tik 1994 metais – J.J.)
Jūs labai produktyvi poetė. Jau išleidote šešiolika poezijos knygų suaugusiems, keturias vaikams, be to, tiek suaugusiems, tiek vaikams parašėte keletą pjesių. Jūsų knygų skaitytojams būtų įdomu išgirsti, kokios Jūsų kūrybos ištakos, paprasčiau tariant, kokių aplinkybių dėka Jūs pasukote meninės kūrybos keliu?
Iš pat vaikystės mane supo inteligentiška aplinka, aukštų polėkių ir didelių kūrybinių užmojų žmonės. Visa tai, matyt, ir manyje įžiebė kūrybos kibirkštį. Pradėjau rašyti turėdama vienuolika metų. Tai daryti man buvo natūralu, kaip, sakysime, kvėpuoti. Juk mano tėvo brolis Petras Vaičiūnas buvo poetas ir dramaturgas; eilėraščius jaunystėj bandė rašyti ir mama.
Iš Kauno, kuriame gyvenau iki septyniolikos metų, kasmet atvažiuodavau į Vilnių, kur gyveno jau minėtas mano tėvo brolis. Ten gyveno ir kitas tėvo brolis, Dominikonų bažnyčios klebonas Juozas Vaičiūnas, be galo mylėjęs meną. Tai negalėjo nedaryti man įtakos. Petrui Vaičiūnui esu nepaprastai dėkinga už pabučiavimą, kai parodžiau jam pirmus savo eilėraščius, ir dalykiškas pastabas. Išsilavinimą gavau filologinį. Nors studijos Vilniaus universitete mane gerokai apvylė (reikia atminti, kokiais laikais aš studijavau), tačiau ten sutikau du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą, kurie daug kuo prisidėjo prie mano poetinio braižo formavimosi.
Prie Jūsų tiesiog prilipęs apibūdinimas: urbanistinė poetė. Kuo paaiškintumėte tokį savo prisirišimą prie miesto?
Turbūt iš tiesų mano poezija turėtų būti urbanistinė. Priežastis labai paprasta – iš mamos pusės esu trečia karta nuo žagrės; kaimas mane baido, kaimiečių kultūra man svetima. Be to, juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė. Gimiau ir augau, kaip jau sakiau, Kaune. Triaukščiame name, su apaugusia vijokliais siena, gyvenau tol, kol baigiau vidurinę mokyklą. Žaisdavau gatvėse ir svetimuose kiemuose – kartu su daugybe kitų vaikų. Mėgdavau žaisti ir pusrūsyje su kiemsargės dukrelėmis. Mano tėvams nė į galvą neateidavo priekaištauti, kad aš bendrauju ne tik su „ponų”, bet ir su vargšų vaikais.
Visas straipsnis:
Stengiuosi savo dvasia išlikti laisva
