Kartą didelio ir gūdaus miško pakraštyje gyveno jaunas asmuo, vardu Raudonkepuraitė. Tame miške knibždėti knibždėjo beišnykstančių pelėdų ir retų augalų, kuriais tikrų tikriausiai būtų buvę galima nesunkiai pagydyti vėžį, jei tik kas nors būtų radęs laiko ištirti jų neabejotinai naudingas savybes.
Raudonkepuraitė gyveno ne viena, o kartu su globos teikėju, kurį ji paprastai vadindavo „mama“. Reikia pastebėti, kad Raudonkepuraitė buvo labai tolerantiškas jaunas asmuo ir vartodama heteronormatyvistinį terminą „motina“ ji visiškai nenorėjo duoti suprasti, neva tai biologiškai su juo nesusijęs globos teikėjas būtų buvęs kažkuo blogesnis.
Juo labiau, tokiu netolerantišku diskursu ji nesiekė sumenkinti ar galimai įžeisti vienalytėje partnerystėje auginančių vaikus netradicinės orientacijos globėjų – atvirkščiai, Raudonkepuraitė jautėsi kalta vien dėl to, kad kam nors galėjo kilti tokio įspūdžio susidarymo galimybė. < ...>
Skaitomiausi įrašai
