Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
- Sigitas Geda – iš kaimo kilęs poetas. Jis gimė Pateruose, Lazdijų rajone. Anot jo paties, „labai mažoje trobelytėje ant Teiraus ežero kranto“. Lyrika – svarbiausia jo kūrybos dalis, kurioje dar gana daug valstietiškos kultūros ženklų, bet išnykęs gamtos idealizavimas, gamtos ir žmogaus gretinimas. S. Gedos lyrikoje pasirinkti agrarinės kultūros įvaizdžiai, tautosakos stilistika derinami su epiška ir intelektualia kalbėsena – vyrauja metaforinė kalba. Vis dažniau kalbama ne apie jausmus, kiek perkuriama tikrovė – svarbūs mito elementai.
S. Geda lietuvių literatūros padangėje iškilo XX a. 7-ąjį deš., debiutuodamas eilėraščių rinkiniu „Pėdos“ (1966) ir poema„Strazdas“ (1967). Išskirtinis lyrikos bruožas – tautosakinės ir avangardinės stilistikos dermė. Kartais lyrikos žmogus kalba keliais balsais, slepiasi už veikėjo, pasakoja. Tuometei visuomenei toks poeto kuriamas pasaulis atrodė itin originalus, netgi keistas. Dažnai buvo sakoma, kad tokia lyrika sudėtinga, nesuprantama.
Kaimas (gimtinė). Kitaip nei 4-ojo deš. poetų karta (J. Degutytė, Just. Marcinkevičius), Sigitas Geda kaimo nelaiko prarastu rojumi, apie kurį kalbėti reikia ilgesingai. Anot jo, kaimas – vieta, kur galima rasti universalų mitinį mąstymą, o lyrika – būdas tai užrašyti. Poetui buvo svarbi Lietuvos kultūra, jis stengėsi perprasti jos tradiciją – priartėti prie savo ištakų, kilmės. Kūryboje Lietuva pasirodo tarsi iš pirmykščių, seniausių klodų.
Ištiško geltona
Šviesa danguje
Ir plaukia giedodamos
Žuvys į ją.
Raudonas ir žalias,
Kuprotas kaip krabas
Pašoka į viršų
Lietuviškas kraštas.
(„Lietuvos atsiradimas“)
arba
Arkliai siūbuoja žalią horizontą,
Stačiom galvom iš žemės lenda vyturiai, Išsikėtė beržai Ir laukia žalio žaibo –
Senoji Šiaurė.
Molio Lietuva.
(iš ciklo „Sugrįžimas iš Kaukazo“)
Tokio universalaus mąstymo ištakų, anot poeto, yra visur, todėl naudojami įvairūs kultūriniai kontekstai (tautosaka, Biblija, senoji lietuvių literatūra, mitologija), iš kurių jį būtų galima atkurti.
- Dažnai eilėraštis – pradžios ieškojimas. Domėjimasis seniausiais tekstais sutampa ir su poetinėmis etimologijomis, savotišku ėjimu į kalbos ištakas, kur slypi svarbiausia informacija apie pasaulį. Rinkinys „Babilono atstatymas“ (1994) įrodo S. Gedos siekį atstatyti Babiloną – atkurti pirmąją kalbą, prokalbę, nuvalyti nuo kalbos viską, kas ant jos susikaupę. Poetui labai svarbi kilmė – pradžių pradžia, todėl jis bando atrasti arba sukurti, bet pateikti kaip tikrą atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimą.
Čia kriaušaitė, čia serbentas,
Čia kažkas… vėl, Dieve
šventas!
Sveikinas: lenkia galvelę
Rausvas mėlynas žiedelis.
(„Mistinis aukojimo stalas“)
Sudėtingi poeto tekstai įrodo, kokia galinga yra kūrybinė vaizduotė ir kokios jos versmės slypi mūsų kalboje. Visa tai leido apie kalbą ir gimtinę kalbėti kitoniškai, moderniai.
