Vienas sąmojingas išeivijos kritikas Jono Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo
metas”, recenzijos antraštėj apibūdino — „Romanas, kokio dar neturėjome”.
Panašiai galim pasakyti ir apie Sigito Gedos poezijos knygą „26 rudens ir
vasaros giesmės” (1972) — tokios fantastiškos lyrikos mes ligšiol neturėjome.
Gi, atsiprašę J. Avyžiaus, galime kukliai papranašauti, jog pastaroji S. Gedos
knygelė, turinti 60 puslapių, ateityje susilauks, gal būt, daugiau dėmesio, negu
iškalbingas 600 psl. tomas. J. Avyžiaus proza, aišku, yra gera, įdomi, meniška,
bet, sustiprinta sovietiniu padažu, ji visgi neišreiškia tikrųjų nuotaikų, kuriomis
gyveno Lietuvos gyventojai bolševikų ir vokiečių okupacijų metais. Tuo tarpu
Sigito Gedos lyrika spinduliuoja vaizduotės tiesa ir emocingos melodijos
nekaltumu. Tai menas be padažo.
Sigitas Geda gimė 1943.11.3 Paterių k., dabartiniame Lazdijų rajone. Mokėsi
Šadžiūnų aštuonmetėje ir Veisiejų vidurinėje mokykloje. 1966 m. baigė
Vilniaus universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1966 m. išleido
eilėraščių rinkinį „Pėdos” ir kitais metais poemą „Strazdas”.
Jau pirmame rinkinyje S. Geda pabrėžė, kad jis „stichiškai supranta būtį” ir jo
„sieloj tūkstantis pasaulių”. Pasirodo, šitam stichiškam įvairumui jis tebelieka
ištikimas kiekviename poetiniame pasirodyme. Jo žingsniai nuo laisvę mylinčio
paukščio — žmogaus Strazdo iki likiminių „Nakties žiedų” („Septynių paskyrimų
Fransua Vijonui”), pernai atspausdintų „Pergalėje” (Nr. 2), taip pat iki
dabartinių rudens ir vasaros giesmių yra dideli ir tuo pačiu reikšmingi lietuvių
literatūrai, kaip geros formos pavyzdžiai.
Literatūroje pastebime akivaizdų faktą: visi kūriniai, turtingi originaliais
įvaizdžiais, gaiviomis metaforomis, prasmingais simboliais, alegorijomis,
asociacijomis, nepaseno per ilgus amžius. Žmonės prie jų grįžta, iš naujo
skaito, analizuoja, suranda vis naujų grožio aspektų.
Panašia poezijos įvairumo bei atsinaujinimo linkme jau anksčiau ėjo Alf. Nyka -Niliūnas ir H. Radauskas, abu suteikę pirmenybę pasakiškai fantazijai, abupasidavę dar negirdėtam dvasios balsui. Bet tai vyko išeivijoje, kur visokie”klaidžiojimai” ir regėjimai įmanomi be įkyraus kišimosi iš dinozaurų pusės.
S. Gedos balsas tuo nuostabesnis, kad jis ateina iš Lietuvos tuo metu, kai
poezijon ir vėl per jėgą brukamas aiškumas, pilietiškumas, prisiderinimas prie
idėjinių pozicijų. Poezija turi būti racionali ir suprantama kiekvienam
galvojančiam žmogui, — taip apytikriai samprotauja kai kurie partijos paraginti
kritikai ir savo ruožtu perspėja jaunuosius vengti Besuprantamo simbolizmo,
absurdiškų situacijų, vakarietiškų „manieringų putų”.
To nepaisydamas, S. Geda klausosi prigimties balso ir linksta į antima-terialinį
pasaulį. Jo talentui laikmečio realijos ir kovos nėra reikšmingos. Jis yra poetas,
o ne ekonomikos ar politikos ekspertas. Vaizduotė valdo S. Gedos metaforinį
žodyną, žikiuoja simbolius, įvaizdžius, viską semdama ne vien iš lietuvių, bet ir
ii kitų tautų kultūros šaltinių. Tai didžiulis pasirinkimas, nuolat gaivinamas
poeto asmeninio religingumo.
