Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.
Vertinant naujas knygas susitarti dėl bendros pozicijos beveik neįmanoma. Ką gi, galima būtų ir šitaip – gyventi ginčijantis. Su išlyga: neturėtų dėl mūsų nesutarimų gilėti patys lemtingiausi prieštaravimai tarp literatūros ir kitų menų, tarp tautinės literatūros ir tautinės kultūros. Nesutariant dėl giluminių mūsų nacionalinės literatūros pamatų lengva juos visai užmiršti, pakeisti moderniomis, masiniu būdu gaminamomis pamatų konstrukcijomis. Tada pradeda nykti, nematomai tirpti mūsų tautinė literatūra. Vietoje jos ima formuotis globali, visų ir niekieno literatūra. Užsimerkiame – „nematome“ lietuvių literatūros tapatumo problemos, o vietoje mūsų klasikos randasi daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros „kaip visur“ savastis.
Logiška, kad sparčiai mažėja elitinės ir daugėja populiariosios – „masinės“ – literatūros.
Tiesa, toksai vertinimų ir nuomonių poliariškumas yra santykinis. Ne visa skaitytojams neįtinkančių autorių kūryba laikytina tikrai vertinga, tikrai elitine. Ir atvirkščiai. Sudėtinga, daugiamatė literatūra vertinama tik už tam tikrą jos reikšmių sluoksnį. Kartais – vos už vieną. Dažnai – paviršinį. Niekas nežino ar nenori žinoti, koks minimalus tokių sluoksnių skaičius būtinas geram literatūros kūriniui, padeda jam įgyti estezės galią. Literatūra vadiname etinius, psichologinius, sociologinius, politinius ir kitus, kokius tik norime prasimanę, rašinius.
Galbūt tai nėra labai nauja, atvirkščiai, gal visiškai nėra nauja, tačiau padeda suprasti, kodėl gyventi literatūra, svarstyti jos klausimus yra kasdienė provokacija – literatūros reikšmės „išsprūsta“, vis tenka klausti savęs ir kitų, kokia jinai yra, ta pati ar jau visai kitokia, kokios vertybės ją maitino ar tebemaitina. Sakyčiau, išsivaikštome pačių nusitiestais keliais.
Ar pavyktų vienytis (dėl jos) išsivaikštant?
Matyt, galima. Kiekvienas, kaip ir visais laikais, turėtų „nekelti girnų“, giliau suprasti, aiškintis, pajausti kažką, kas vadinama literatūros savastimi, konkretaus kūrinio individualumu, jo estetiškumu ir pan.
Kalbėtis apie tai dar sunkiau nei apie literatūrą jos prigimties ar istorinės kultūrinės paskirties klausimais. Vėlgi – netikima, kad galima susitarti. Estetiškumas visada buvo miglota ir daug ginčų kelianti žmogaus patirtis, o šiandien dėl jo kaip niekada nesutariama. Ne vienam atrodo, kad ir kalbėti apie estetikos problemas yra nei moksliška, nei išmintinga, nei prasminga. Tarsi esame išsigandę visko, kas mums daro poveikį, turi galios, kas nėra tik mūsų pačių susitarimai, gera valia. Nesu linkęs demonizuoti jokių poveikių, nenorėčiau vengti tradicinių jų įvardijimų, turėčiau nebent priminti, kad estetinę kūrinio galią sunku apibrėžti, ji, kaip ir bet kuri galia, anot Michelio Foucault, linkusi slėptis. Tai tikrai juoda katė tamsiame kambaryje. Tačiau jinai tikrai yra, ir kai kuriems kritikams vis dėlto pavyksta ją jei ne pagauti, tai bent pajausti ir nurodyti jos vietą kitiems.
Manau, mūsų tautinės literatūros statusas jau yra istoriškai pripažintas. Jo pamatas – lietuvių kalba, etninė žemė, kraštovaizdis, tautosaka, pasaulėjauta ir pasaulėvoka. Kodėl juo abejojame?
Paradoksalu, tačiau dabartinės literatūros vertė vis dažniau svarstoma be sąsajų su įvardytomis pamatinėmis jos vertybėmis, be kurių ji negalėjo atsirasti ir šiandien negalėtų gyvuoti. Juk literatūros kūrinys gyvuoja tik kaip tam tikros kultūrinės, mūsų atveju – etnokultūrinės struktūros arba sistemos dalis. Kaip sąsaja su dieviškaisiais (ar kitaip įvardytais) pradais. Be ko ji apskritai negali būti. Man regis, tai visada, o šiandien ypač aktualu. Būtina aiškintis, diskutuoti, susitarti visais paraliteratūriniais, hiperliteratūriniais ar tiesiog filosofiniais literatūros (gyvybės) klausimais. Per pastarąjį dešimtmetį tame pradiniame tautinės literatūros vertybių pasaulyje, kurį turiu galvoje, kai kas pasikeitė ne vien į gerąją pusę.
Mūsų kultūros horizonte šios vertybės vis rečiau bepastebimos ar tampa beveik neįžiūrimos, o pasmarkėjo, net sunuožmėjo Europos ir globaliųjų vertybių ataka. Be abejo, tai nėra nelaukta. Net nežinau, kiek šimtmečių, o nuo XIII a. tikrai esame labai panašiame kultūros įtampų lauke. Atskirti, pasirinkti, apginti tai, kas sava arba gali būti sava kaimyno ar svečio mąstymui, tikėjimui, gyvenimo reikšmių ir prasmių pasauliui, mūsų tautai ne vieną amžių teko Europos ir Azijos karuose. Griūvant Rusijos imperijai atkurta lietuvių valstybė atsidūrė viso pasaulio kultūrų sąvartose. Tapo sunkiau.
Visas straipsnis: Vytautas Martinkus. Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos ir išnykstančios
