Ernest Hemingway
THE OLD MAN AND THE SEA
London 1957
Vertė R.
LANKAUSKAS
SENIS vienui vienas žvejojo su savo laiveliu Golfo srovėje, ir jau aštuoniasdešimt
keturios dienos, kai jis nieko nepagauna. Pirmąsias keturiasdešimt dienų su juo buvo
berniukas. Bet po keturiasdešimt dienų, kai seniui vis tiek nepasisekė sužvejoti nė vienos
žuvies, tėvai pasakė berniukui, kad senis yra tikras salao, vadinasi, paskutinis nevykėlis, ir
liepė pereiti į kitą laivelį, kuris jau pirmą savaitę parvežė tris puikias žuvis. Berniukui buvo
gaila žiūrėti, kaip senis kasdien grįžta tuščiomis, ir jis visada nubėgdavo į pajūrį, padėdavo
jam parnešti susuktas virves arba kobinį, žeberklą ir burę, suvyniotą ant stiebo. Burė buvo
užlopyta maišais nuo miltų ir suvyniota atrodė tarsi amžino pralaimėjimo vėliava.
Senis buvo liesas ir suvargęs, giliomis raukšlėmis išvagotu sprandu. Nepavojingas odos
vėžys, kurį sukelia saulės spinduliai, atsimušę nuo tropikų jūros paviršiaus, išmargino jo
skruostus rudomis dėmėmis. Tos dėmės ėjo veidais žemyn ligi pat kaklo. Ant senio rankų
juodavo gilūs randai, kuriuos išraižė virvė, traukiant didelę žuvį. Tačiau nė vienas iš šių
randų nebuvo šviežias. Jie buvo seni nelyginant plyšiai išdžiūvusioje dykumoje.
Viskas jo buvo sena, išskyrus akis, o jos buvo tokios pat spalvos, kaip jūra, linksmos ir
drąsios.
— Santjagai,— tarė jam berniukas, kai juodu kopė į krantą, ant kurio buvo ištrauktas
senio laivelis,—Aš vėl galiu plaukti su tavim. Mes jau uždirbome truputį pinigų.
Senis išmokė berniuką žvejoti, ir berniukas mylėjo jį.
— Ne, — tarė senis. — Tu pataikei į laimingą laivelį. Pasilik jame.
— Nejaugi tu neprisimeni, kaip aštuoniasdešimt septynias dienas nieko nepagavai
jūroje, o .paskui ištisas tris savaites mes kasdien ištraukdavom po didelę žuvį.
— Prisimenu,— tarė senis.— Aš žinau, tu ne todėl palikai mane, kad netikėjai.
— Mane tėtis privertė. Aš dar mažas ir turiu jo klausyti.
— Žinau, — tarė senis. — Taip ir turi būti.
—Jis nelabai tiki.
— Taigi, — tarė senis. — Tačiau mes tikime. Ar ne?
— Žinoma, — tarė berniukas. — Nori, aš tau pastatysiu alaus Teraspje? 0 paskiau
nunešim visus rykus namo.
— Kodėl ne? — tarė senis. — Jei žvejys vaišina žvejį…
Jie atsisėdo Terasoje, ir daugelis žvejų šaipėsi iš senio, bet šis nepyko ant jų. Senesnieji
žvelgė į jį su užuojauta, nors ir stengėsi to neparodyti. Jie mandagiai šnekėjosi ir apie srovę,
ir apie tai, į kokį gylį buvo užmetę meškeres, kad stojo geri orai, ir ką jie matė jūroje. Tie,
kuriems tą dieną pasisekė, jau buvo sugrįžę iš žūklės. Išskrodę savo marlinus*, jie užvertė
juos skersai dviejų lentų ir, po du paėmę už lentų galų, nunešė į žuvų sandėlį. Iš čia žuvis
šaldytuvuose ėjo į Havanos turgų. Žvejai, kurie pagavo ryklių, pristatė juos į ryklių
apdirbimo įmonę kitoje įlankos pusėje. Tenai žuvis pakabino ant blokų ir virvių, išėmė iš jų
kepenis, nupjovė pelekus, nulupo odą, supjaustė mėsą pailgais gabalais ir pasūdė.
