Sukako 115 metų, kai 1897 m. Žemaičių pavyskupis Antanas Baranauskas (1835–1902) popiežiaus Leono XIII buvo paskirtas Seinų vyskupu, ir 110 metų, kai 1902 m. jis iškeliavo Amžinybėn.
„Ar mano sėjimo, kas dygs, ir augs…“
1897-ųjų lapkritį Petrapilio (Sankt Peterburgo) Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko Rusijos imperijai priklausiusių naujai konsekruotų ir paskirtų vyskupų priesaikos davimo iškilmės. Tikybų departamento direktorius Masolovas būsimam Seinų vyskupui padavė abiejų priesaikų tekstus: rusiškąjį viršuj, kad vyskupas pirmiau ji perskaitytų. Vyskupas Antanas Baranauskas, paėmęs abu dokumentus, rusiškąjį pabruko po lotyniškuoju ir ištikimybę popiežiui prisiekė prieš altorių stovėdamas, o carui paskui, prie atskiro stalelio. Masolovas protestuodamas ir supykęs išėjo iš bažnyčios ir daugiau nė vienoje konsekracijoje nedalyvavo. Amžininkų liudijimu, toks vysk. Baranausko elgesys visiems iškilmių dalyviams parodė, kad jis, pirmiausia Bažnyčiai tarnaujantis vyskupas, lengvai nenusilenks carinės valdžios politikai. Galbūt todėl 1897 m., kaip tai būdavo įprasta seniau, caras naujai konsekruotiems vyskupams, nesuteikdamas audiencijos, neparodė jiems deramos pagarbos.
O Kaune, Žemaičių vyskupystės centre, laukiant grįžtant drauge su vysk. Baranausku Petrapilyje buvusio Žemaičių ganytojo M. L. Palilionio ir naujai konsekruoto vysk. G. F. Cirtauto, buvo pradėta ruoštis išleistuvėms. Į Žemaičių kunigų seminarijos salę susirinkę dvasininkai vyskupui poetui linkėjimus išsakė jų sukurtomis eilėmis „Sudiev”: Eik pas anuos, ganyki sveiks, Valdyk Aukščiausiojo vardu. Ir ar kas girs Tave, ar peiks, ar kas širdin Tau peilį smeigs, ar tai galvočius bus, ar paiks, — Visiems Tu būk vadu.“
Visas straipsnis:
Irena Petraitienė. Seinų vyskupas Antanas Baranauskas: „Takus man išvertė“
