Kolegė Aušra Mackevičienė dalijasi gerąja patirtimi:
Savarankiškas darbas iš įvardžio 7 klasei
1.Pabrauk visus įvardžius.
Prieš keletą metų aš buvau naujas ir gražus suolas.Darbščios stalių rankos padarė mane iš tvirto ,balto medžio.Nulakavo, nudailino, metalines kojas pritaisė, kad tvirčiau ir ilgiau stovėčiau.Paskui mane ir kitus draugus sukrovė į sunkvežimį ir atvežė prie mokyklos.Berniukai atsargiai iškėlė iš kėbulo ir, nunešę į trečiąjį aukštą, pastatė septintokų klasėje.Daugel mokinių aš globojau, daugel kelnių ir kojinių į mane prasitrynę.Kiekvienas mokinys, kaip didelis mano bičiulis ir gerbėjas, paliko savo „autografą“.Kiekvienas žvelgė į mane kaip į saviškį, todėl per keletą metų išmargino įvairiausiais raštais, piešiniais, prirašė vardų, pavardžių, gausybę žodžių ir žodelių, kad ir pats savęs negaliu atpažinti.Niekur ir su žiburiu nesurasi, kad būtų žymu, jog kažkada buvau lakuotas.
2.Išrašyk įvardžius ir išnagrinėk juos morfologiškai.
Namie jos laukė visokie darbai: reikėjo ir kambarius sutvarkyti, ir pietus išvirti, ir skalbinius išlyginti.Tik jis neturėjo jokių rūpesčių.Jai reikėtų būti sumanesnei.Pasirengti rašiniui pritrūko keleto dienų.
3.Pabrauk taisyklingą variantą.
1.Guliu lovoje ir per miegą juntu ant savo kaktos (kažin,kieno) šiltą ranką.2.(Kai, kurie )pasekė pirmininko pavyzdžiu.3.Tėvas (ką,ne,ką) girdėjęs, bet tikriausiai (ne, viską) ,nes vyrai paguldę jį sužeistą pas valstietį pagiry. 4. Josveikata visai (ne, kokia).5.Miškinukui (kaž, ko) (ne, ramu).6.(Ne,kas) ir pas mane buvo likę.
4.Ištaisyk netaisyklingai pavartotus įvardžius.
Važiuodamas žiūriu – ant kelio kažkas tai guli.Sustojęs pamačiau megztą pirštuotą pirštinę.Pakėliau ją, manydamas, kad tik koks nors senas žmogus šiltą pavakarę galėjo mūvėti pirštine.Ir tada priekyje pamačiau būrelį kažkokių tai žmonių.Buvo ten ir jaunų, ir senų.Nė vieno iš jų nepažinojau.Visi jie garsiai šnekėjosi.Neatrodė, akd bartųsi, bet balsai buvo susirūpinę.Aiškiai išgirdau sakant:
– Tai kur galėjau palikti mano pirštinę? Gal kas nors tai matėt?
Supratau, kad ,ko gero,kalbama apir mano radinį.Stabtelėjau ir parodžiau pirštinę pagyvenusiai moteriškei.Ji pažino savo daiktą ir man padėkojo.
Tik po keleto dienų sužinojau, kad tai buvo mano draugo močiutė :ji namiškiams papasakojo, kas buvo atsitikę su jos pirštine.
