ALDONA PUIŠYTĖ
2. Židikai. Bitynas
Kantrus bitelių triūsas: avilin
Žiedadulkių švytėjimo prineš.
Gyvybės kaina savo gentį gins
O aš, o kaip gi aš?
Graži ta nubudimo valanda. –
Tėvyne, ar palaiminsi darbams
Kaip Daukantą ir Pošką? Visada
Vienintelė – priglausk ir bark.
Čia mano šaknys. Žiburiu žėrės
Prabočių tėviškė – Žemaitija.
Pilkų dienų sučiulbęs vyturys –
Skiemuo gimtųjų žodžių tartyje.
„Pečkauskaitė kaip moteris buvo graži, apskrito veido, judrių tamsių akių, jos žvilgsnis buvo meilus, geras, be išdidumo ir pašaipos. Tamsūs ir ypatingai stori, ilgi buvo jos plaukai. Pindavo juos visada į dvi kasas, o jas sukdavo vainikėliu aplink ausis – tai dar labiau paryškindavo jos veido rimtį. Ji beveik niekada be saiko nesijuokdavo, taip pat niekada nemačiau jos susiraukusios. Jos lietuviška kalba buvo taisyklinga, greitoka, kiek kirčiuota, balsas duslokas, žemas. Aukštoka, laiba, bet taisyklingų formų; eisena lengva, greitoka.”
Iš Petro Spurganos prisiminimų. Židikai, 1987 m. birželio 25 d.
