Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

15 Comments on “Samprotavimo mokymas”

  1. @Sandrukou
    Maironis labai santūrus, uždaras, atsiveria, ir tai netiesiogiai, tik poezijoje. Tikėjimas, Dievas – jam aukščiausia vertybė (palyginkite, kaip apie seminariją kalba Maironbis, o kaip V.Mykolaičio romano „Altorių šešėly” veikėjas Liudas Vasaris. Vadinasi, ši Maironio savybė tinka temoms apie pašaukimą, savojo kelio radimą ir, aišku, apie aukojimąsi. Tai, kad buvo laisvos Lietuvos kiek paniekintas, menininkų nepripažintas, tinka temoms apie minios savybes – minia akla, nedėkinga, pamirštanti, nemąstanti.

  2. Reikia pagalbos, kaip galima būtų pasiremti Maironio asmenybe rašinyje? Na kokioms temoms tiktų?

  3. skirmante :

    Sveiki, labai reikia pagalbos, rasant pastraipa. Reikia irdodyti, jog Lietuvos metrasciai yra tik grazi pasaka apie musu protevius. Jokios mintys i galva nelenda…

    Gal pasamprotaukite apie tai, kad praeitis romantizuota, kad daug kas vaizduojama hiperbolizuotai. Prisiminkite, kas yra pasaka (pasakose tuo, kas kalbama, netikima), palyginkite su metraščiais… Be to, galite polemizuoti ir teigti, kad metraščių pasakojimai nėra tik pasaka, kad mūsų protėviai ir šalis garsėjo galybe, pasiaukojimu dėl Tėvynės…

  4. Sveiki, labai reikia pagalbos, rasant pastraipa. Reikia irdodyti, jog Lietuvos metrasciai yra tik grazi pasaka apie musu protevius. Jokios mintys i galva nelenda…

  5. @Agnietea92
    Pradėti galima nuo situacijos aprašymo, kur aiškiai matytųsi problema, susijusi su lygybės tema. Beje, tema keistoka – lygūs prieš ką arba pagal ką? Nesuprantu…
    Gali remtis Orvelu („Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus”) ir, aišku, Biblija. Tinka ir Donelaitis, vertinęs visus pagal moralinius kriterijus. Kiti kontekstai priklausys nuo temos posūkių…

  6. Rasant šia tema-Ar iš tiesų visi žmonės lygūs?- samprotvimo rašinį, kaip būtų galima pradėti ir kuo remtis?

  7. Niekada nemaniau, jog „kapstytis” (gaila, kad tik taip apibrėžiamas buvimas su šiuo kūrėju) po Camus negalima… Mieloji, tai daryk neužmiršdama temos ir iliustruok tinkamai atrinkdama detales. Jeigu tikrai skaitai, o ne „kapstaisi”, tai problemų argumentuodama neturėsi ir tikrai nenukentėsi… Būk esminga, nes toks ir Camus.

    P.S. O gal tu manai, jog šiais laikais retas kuris skaito Camus, Beketą, Orvelą, Hessę, Sartrą?.. Mokytojams tai seniai nenauja, o mokiniai irgi skaito, tik ne visi geba suprasti…

  8. @Agnietea92
    Norint patarti, reikia žinoti, koks tas rašinys, kokia jo tema, kokie kiti reikalavimai. Rašiniu dabar vadinama viskas, kas parašyta – ir samprotavimas, ir interpretacija, ir literatūrinis rašinys…

  9. @Burtininke
    Malonu susipažinti su protingu, išsilavinusiu, drąsiu jaunu žmogumi. Daug (net per daug 🙂 ) tiesos, mergyt, tavo žodžiuose, bet kuo baigiasi kova prieš sistemą, tu turbūt skaitei Orvelo „1984-ieji” arba bent jau „Gyvulių ūkį”.
    Dabar dėl egzamino. Paklausyk protingo žmogaus 🙂 – tai tik žaidimas, kurį, deja, visi privalo žaisti ir nuo šio „žaidimo” rezultatų labai dauig kas priklauso. Tu nori laimėti? Tai pažaisk tą vieną vienintelį kartą – per VBE – pagal šio absurdiško žaidimo taisykles. Tiesa, Tau nereikia apsimetinėti, kad „Jaunoji Lietuva” – šedevras, geriau pasamprotauk, koks nedėkingas likimas dažnai būna tiems, kurie aukojasi dėl idėjos – juk Maironis buvo ir nesuprastas, ir išjuoktas, ir savotiškai pamirštas – padėtas į „archyvą”; tai žmogaus drama, kuri istorijoje dažnai kartojasi… Apskritai juokinga, kai mokiniai ima rašytojus girti :), vertinti…
    Aš mielai pakonsultuosiu Tave asmeniškai, kaip laimėti VBE kovoje, visa kita Tu pati turi ir žinai. O čia, šiame puslapyje, irgi renkasi mokytojai, kurie dažnai nepritaria sistemai, netgi bando su ja kovoti. Kaip Maironis 🙂 Mano el.paštas yra svetainės Svečių knygoje 😉

  10. Sveiki. Turbūt išsyk turėčiau „prisipažinti”, kad esu ne pedagogė, o tik būsima abiturientė. Prisiregistruoti šime puslapyje visai atsitiktinai pasiūlė kažkuri mokytoja. Taigi, atradusi laisvą valandėlę, nusprendžiau pasižvalgyti, kaip gyvenimas verda čia, sakykime, kitoje barikadų pusėje. Nenustebau atradusi temą apie samprotaujamojo rašinio mokymą. Turbūt ne veltui mums, mokiniams, mokyklose nuolat kartojama, jog privalome mokytis teiginių argementavimo, logiško minčių dėstymo ir t.t. Tačiau aš norėčiau šį aspektą aptarti šiek tiek „kitu kampu”.
    Skaitant patarimus, kaip rašyti tokio tipo rašinius, susidaro įspūdis, jog iš mūsų siekiama suformuoti tvarkingą, paklusnią „robotukų armiją”, kuri mąstytų taip, kaip iš jos reikalaujama, taip, kaip sugalvojo kažkas, sėdintis „aukščiau”. Reikalaujama, kad visas rašinys būtų, pavadinkime, vienas didelis svetimų minčių, idėjų kratinys. Ten laisvos vietos, kur mokinys galėtų įterpti savo požiūrį, tiesiog nebėra. Galima tik pritariamai palinkčioti galva, atsakant į mintį, kuriai, dievaži, iš visos širdies nepritari. Bet juk egzaminas, juk reikia, svarbiausia – kontekstas! Čia nebelieka „pritariu”, „nepritariu”, „tikiu” ar „netikiu”,- atrodo, niekieno tai pernelyg ir nedomina. Svarbiausia – 400 žodžių riba, kurią pasiekus, atrodo, belieka tik dangui dėkoti… Gaila, tačiau neteko skaityti nė vieno esė, kurioje,-(ame?) mintys būtų dėstomos taip, kaip reikalaujama iš mokinių. Vadinasi, tiems, kurie turi polinkį ne tik skaičiuoti žodžius, tačiau dar ir rašyti bei mąstyti, belieka tik maištauti prieš sistemą, kas lygu blogai išlaikytam egzaminui. Teko susidurti ne su viena pedagoge, kurią ištiko lengvas šokas, kai pabandžiau padiskutuoti apie sistemą, kuri, atleiskite, pūva. Atsakymas buvo tik:” Taip jau yra.” Taip, būtent: vidutinybės, netinginčios liaupsinti kiekvieną Maironio „Jaunosios Lietuvos” strofą, susižeria aukščiausius balus, o tie, kurie bando „kapstytis” po Camus absurdą, „nulinčiuojami”.
    Atleiskite, jei nuskambėjo pernelyg piktai. Tikrai nenorėjau nieko įžeisti. Tiesiog įdomus tų, kurie prisideda prie tokios sistemos kūrimo, požiūris.

    Geros dienos.

Komentarai Išjungti.