<…>Bet ir tai ne visa tiesa. Be „Iliados“ iliustracijų, Rudnosiuko bei peliukės Micės nuotykių, jau ankstyvojoje vaikystėje mano vertybines nuostatas formavo „Eglėje žalčių karalienėje“ tiesą bylojanti gegutė, likimiški Sigutės ir karvytės santykiai ar sniege pėdų nepaliekanti ragana. Tad ne aš atradau Salomėją Nėrį, o Salomėja Nėris atrado mane labai anksti, formuojantis mano kalbėjimo įgūdžiams bei poetinei klausai. Per kalbą mes atradome vienas kitą, tiesą sakant, – vis dar atrandame. Šuliniai, maitinami gyvybės tos pačios gelmės upių – liepsnojančio Stikso ir stingdančios Letos. Kiekvienas su savos epochos teršalais.
Todėl Salomėja Nėris man neišvengiama tiek, kiek yra gyva, kurianti, apvalanti ir apsivalanti, vis naujai atrandama, stebinti ir stebinanti, toji, apie kurią jaunutis Henrikas Nagys ištarė: „Tai yra tikrai tyra kalba!“
Straipsnis : Salomėja Nėris: „Meilė kaip mirtis neišvengiama“
