Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Situacija. Paskutinis Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys nebuvo išleistas nei tokios sudėties, nei tokio pavadinimo, apie kokį poetė svajojo. Karo metų lyrika buvo išleista ideologiškai perdirbta ir pakoreguota pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“. Nieko keista, nes poetė, nors ir kolaboravo su sovietine valdžia, tai valdžiai nurodinėti negalėjo. Paskutinis rinkinys, kokio pageidavo poetė, išėjo tik 1994 m. pavadinimu „Prie didelio kelio“.
Garsiausia neoromantikė. Salomėja Nėris priklausė antrajai neoromantikų kartai (kaip ir J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Miškinis). Svarbiausias šios kartos uždavinys – susieti modernumą ir tradiciją. Tradicijai priklausytų tautosakos ir Biblijos motyvai, dėmesys individo išgyvenimams, emocingumas, trejopas peizažo vaidmuo (ir realus gamtovaizdis, ir fantazijos vaisius, ir žmogaus jausmų atspindys), modernumui – katastrofizmo tema, žmogaus menkumas istorinių pervartų akivaizdoje, griežtos skirties tarp kultūros ir natūros (gamtos) nebuvimas.
„Prie didelio kelio“ tematika. Salomėjos Nėries gyvenimas vertinamas nevienareikšmiškai, nes garsiausia to laikotarpiopoetė lyrikė, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, apsisprendžia savo gyvenimą ir kūrybą susieti su okupantais. Po metų su sūnumi pasitraukusi į Rusijos gilumą, Salomėja Nėris išgyvena nostalgiją prarastai tėvynei. Visas mažo žmogausdramatizmas pasaulinių pervartų sūkuryje atsiskleidžia paskutiniame poetės eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“.
Poezijos rinkinį sudaro karo metų (1941–1944) eilėraščiai, atrinkti pačios poetės. Kadangi Salomėjos Nėries kūrybą be jos biografijos suprasti sudėtinga, o gal ir neįmanoma, svarbu žinoti, kad poetė Antrojo pasaulinio karo metais, okupavus Lietuvą Vokietijai, kartu su sovietų valdžia pasitraukė į Rytus: iš pradžių į Maskvą, po to – į Sibirą. Todėl neatsitiktinai po eilėraščiais parašytos poetės sustojimo vietos: Maskva, Ufa, Penza. Taip į eilėraščius ateina klajūno, praradusio namus, tema. Svetimo krašto ir gimtųjų namų antitezė atskleidžia individo dramatizmą. Svetima žemė (Sibiro taiga, stepės, skurdus peizažas, klampios pelkės, rudenė dargana) yra realus gamtovaizdis, kuris lyrinį subjektą liūdina, verčia išgyventi širdgėlą, namų ilgesį:
Atimkit iš manęs
tą skurdųjį peizažą, –
dirvonų tuos laukus
padangės svetimos.
Palikit man tik beržą
ir tą žiedelį mažą,
prigludusį
prie žemės mylimos.
„Ar žiburėlis lauks“
Svetimos šalies gamtovaizdis yra pretekstas atskleisti vidinį tėvynės peizažą, kuris eilėraščių žmogui atsiveria kaip biblinis rojaus sodas, kupinas įvairios sodrios augalijos (eilėraštis „Prie šaltinio“), kaip gyvastį palaikanti versmė (eilėraščiai „Troškulys“, „Prie šaltinio“), kaip tolimas vaikystės sapnas ar nuraminanti malda (eilėraštis „Tolimas sapnas“), kaip paprasta tėviškės žemė, prie kurios prigludus aplankytų ramybė:
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
„Maironiui“
Tėvynė, kaip ir romantikams, pirmiausia suprantama kaip gamta. Prarasta tėvynė taip ryškiai įsivaizduojama, kad išgyvenama įvairiomis juslėmis – rega („Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, / Mano rudenio aušra išblyškus…“ („Troškulys“), klausa („Girdžiu – gervės į dausas jau skrenda.“ („Troškulys“) ir jausmais („Tą žemę širdyje nešiojuos / Dienas ir nemigo naktis…“ („Odisėja“). Dažnai naudojami tautosakos ar pasakos motyvai leidžia individui atramų ieškoti tėviškės kraštovaizdyje: „Jei atrasčiau avinėlio pėdą / Gimtame takelyje išmintą… / Sklidiną rasos tulpelės žiedą, / Troškulį galėčiau nuraminti.“ („Troškulys“). Gamtos artumas, perimtas iš liaudies kūrybos, padeda išraudoti skausmą: „Oi, žydėk, žydėki, obelėle! / Tu sausa žydėki, be lapelių! / O kaip man žydėt užmirštuolėlei? / O kaip man sugrįžti tokį kelią?“ („Dideliam name“). Pati tėviškės gamta, kaip įprasta tautosakoje, padeda žmogui gedėti: „Ten į vandenį šaltinio žalio / Byra šaltos ašaros berželio.“ („Troškulys“).
Eilėraščių žmogui, jautriai išgyvenančiam savo kelius ir klystkelius, kyla abejonių, ar tėvynė priims, ar neatstums. O gal vietoj duonos bus paduotas akmuo („Maironis“)? Akmuo, šiuo atveju biblinis motyvas, reiškia susvetimėjimą, atstūmimą, kaltinimą. Iš nepasitikėjimo, abejonių ir nežinojimo gimsta savigaila: „Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.“ („Savęs aš gailiuos“). Tokiu atveju reikia ne tik tėvynės kraštovaizdžio, bet ir savos kultūros autoritetų. Tad neatsitiktinai rinkinyje yra trys eilėraščiai, skirti lietuvių kultūros korifėjams: Maironiui („Maironiui“), Donelaičiui („Donelaitis“) ir M. K. Čiurlioniui („Viltis“). Ypač individualiai išgyvenamas santykis su garsiausiu lietuvių romantiku Maironiu. Maironis – vardas, reiškiantis tėvynės laisvę, kartu tai pačios Lietuvos metafora. Ne veltui eilėraščio žmogus šiam autoritetui teisinasi:
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, –
Atgalion ir atsigręžt neleis.
„Maironiui“
Tarsi būtų maža atgailos, kitame eilėraštyje prisimenamas biblinis motyvas, susijęs su Marija Magdaliete: „– Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“ („Tolimas sapnas“). Taigi eilėraščių žmogus tikisi supratimo, atleidimo ir svajoja grįžti į tėvynę.
Atgailaudama, tikėdamasi atleidimo, kamuojama juodos širdgėlos, poetė išgyvena savo kartą kaip prarastąją:
Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom…
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!
„Prie didelio kelio“
Kad kalbama apie visą kartą, o ne individą, išduoda kolektyvinis „mes“. Buvimas prie didelio kelio – tai mažo žmogaus, mažos tautos situacija, vykstant pasaulinio lygio įvykiams, šiuo atveju Antrajam pasauliniam karui. Lieka tik apverkti, apraudoti prarastą jaunystę, ir praradimo skausmą geriausiai atskleidžia metamorfozė, artima liaudies pasakoms, – virtimas medžiais: gluosniais, beržais:
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šerdies pačios.
„Prie didelio kelio“
Kita vertus, poetinę metamorfozę galima suprasti kaip jausmų atspindį. Kaip visos prarastosios kartos skausmą dėl jaunystės, prasmingo gyvenimo, galimybių praradimo.
Poezijos rinkinio žmogaus nuolatinė jausena – benamio, našlaičio („Dideliam name maži
