Sakmės – mažos apimties fantastiniai kūriniai.
Sakmės yra mitologinės ir etiologinės.
Mitologinės siekia supažindinti su neva egzistuojančiomis mitinėmis būtybėmis ir
žmonių išgyvenimais jas sutikus. Tos būtybės – tai laumės, vaiduokliai, velniai, kai kada
raganos, vėlės, aitvarai, kaukai, miškų dvasios, perkūnas ir kt.
Sakmių pasaulis bauginantis, grėsmingas, svetimas žmogui. Pasitaiko ir žmogui
palankių būtybių (pvz., sakmės „Laumės dovanos“ veikėjos).
Veiksmo laikas – vėluma: vakaras, vidurnaktis, naktis. Gaidžiui užgiedojus, visos
šmėklos pranyksta, atsitolina.
Mitinių veikėjų sutikimo vietos – žmonių neapgyventos: paežerė, paraistė, paupys,
kapinės, klojimas, jauja, pirtis, kalnelis, ant kurio vaidensi, ir pan. Sakmių vieta artima
kaimo žmogui, ne „už devynių upių“, kaip yra pasakose. Kai kada sakmėse minimas koks
nors vietovės pavadinimas, atsitikimo liudytojas, kad klausytojas patikėtų pasakojimo
tikrumu („Vienąkart susitarėm su Kairio Pranu joti nakties Pavykėn“ …).
Etiologinėse sakmėse aiškinami senovės žmogui nesuprantami dalykai: žemės,
negyvosios gamtos, kosmoso, gyvūnų, augalų, žmogaus atsiradimas, saviti gamtos
reiškiniai (kodėl saulė šviečia dieną, o mėnuo naktį, iš kur ežio spygliai, kodėl nesutaria
šuo su kate, kaip auga akmenys ir kt.).
Daug senųjų tautosakinių sakmių yra sukaupta Biblijoje.
Sakmėse atsiskleidžia mūsų protėvių mąstymo būdas. Sakmės dirgina vaizduotę, kelia
susidomėjimą nepaprastais įvykiais, patraukia gyvais vaizdais suaugusius ir vaikus.
Sakmės nuo pasakų skiriasi tuo, kad jų pagrindas – įvykis, atsitikimas, o pasakų –
žmogus, jo likimas. Tačiau yra kūrinių, kuriuose susipina pasakų ir sakmių savybės.
Sakminė ir viena gražiausių mūsų pasaka „Eglė Žalčių karalienė“: joje paaiškinama, kaip
atsirado skirtingos kai kurių medžių – eglės, drebulės, beržo, ąžuolo – savybės.
Sakmė (atmintinė 6kl.)
