„Duona – tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, apšarmoję rąstų
vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi; pienas – jų dukterys, tvartai, švarus rankšluostis
pas šulinį, baltas laukiantis veidas už kreivo stiklo, troškimas gražiai ir ramiai numirti“.
R.Granauskas – lietuvių rašytojas, kurio svarbiausias meninio pasaulio objektas – Lietuvos
kaimas, tačiau kūrėjas kalba ne tik apie tai, kas nyksta kaime negrįžtamai, prie ko daugiau nebus
prisiliesta, bet ir apie tai, kodėl šiuolaikinis žmogus dvasiškai serga, kodėl nejaučia harmonijos su
gamtos pasauliu, kodėl daiktai jam tėra tik materijos išraiška, o darbas – priemonė įgyti tuos
daiktus… Novelė „Duonos valgytojai“ – skaudus ir talpus pasakojimas, iškeliantis ilgaamžę senųjų
patirtį, išmintį ir liūdesį, jaunųjų beviltišką egzistavimą bei suritualintos tikrovės pasiilgimą.
Susitelkimas, ramybė, ateinanti iš pasąmonės, iš tvirto žinojimo, kad taip turi būti, lydi senosios
R.Granausko kartos atstovų veiksmus. Šiais laikais kito žmogaus dvasios nujautimas, įsiklausymas į
ją, vienas kito supratimas be žodžių dažnai pragmatikai žiūrinčiam, hedonistiškai gyvenančiam
žmogui atrodo juokingas, nieko vertas.
Analizuojamas sakinys yra paskutinėje novelės pastraipoje ir eina po kulminacinio kūrinio
epizodo, vaizduojančio sakralinį duonos valgymą. Sakinio tema – v y r o ir m o t e r s p a s a u l ė
ž i ū r a bei p a s a u l ė j a u t a, p a s k i r t i s m ū s ų k u l t ū r o j e. Trumpas tekstas
susideda iš dviejų dalių, sintaksiškai atskirtų kabliataškiu. Pirmoji atskleižia vyro, o antroji –
pagrindinius moters gyvenimo, pasaulėjautos bei pasaulėžiūros ženklus. Susijungusios šios dvi
dalys tampa vienuma, kuri rodo skirtumus tarp vyro ir moters, tačiau nepaneigia to, kad jie negali
būti atskirti vienas nuo kito, nes gyvenimas prasideda ir yra gyvas iš dviejų: iš moters ir vyro. Iš
dviejų sąjungos, santarvės. Iš tikrųjų gyvenimas skirtas dviem. Tik iš dviejų gali prasidėti gyvybė, o
gyvenimas taip prasmingas. Žmogus turi kažkuo dalytis savo egzistencijos vaisiais, ir nesvarbu, ar
tai gėris, ar blogis, laimė ar skausmas. Vienas žmogus negali tapti priemone tęstinumui.
Į sakinio c e n t r ą i š k e l i a m a s ne ž m o g u s, o d a i k t a i – duona, pienas. Žmogus
tarsi užgožiamas, atstumiamas į antrą planą. Iškeliami daiktai jau pasižymi ne fizinėmis, o
maginėmis reikšmėmis bei galiomis, jie suriša šiapus ir anapus. Pirmoje sakinio dalyje duona
siejama su vyriškąja energija, o antros dalies pradžioje pavartotas daiktavardis pienas virsta
moteriškumo simboliu. Taip yra todėl, kad duona – tai ne tik pragyvenimo šaltinis, maistas,
stiprinantis fizinį kūną, tenkinantis biologinį poreikį, bet ir simbolinis kultūros vaizdinys, sietinas su
sielos stiprybe, ženklinantis peną ir artumą su protėviais, Dievu. Krikščioniškoji tradicija vyrus
