Sigitas Geda (g. 1943 m.) ne vieno lietuvių literatūros kritiko yra pelnytai vadinamas gyvuoju
lietuvių literatūros klasiku. Tai vienas iš iškiliausių šio laikmečio lietuvių poetų, kurio kūrybinis
kelias apima net penkis dešimtmečius. Kūrybinis braižas yra savitas, ypatingas savo sodriomis ir net
drastiškomis poetinėmis priemonėmis. Sigitas Geda – novatorius ir eksperimentatorius, jo kūryba
kartais vertinama prieštaringai ar sukelia polemiką, ypač dėl savo poetinės išraiškos formų ir
priemonių, tačiau nė vieno skaitytojo nepalieka abejingo.
Eilėraštis „Lietuva vampyrų žeme“ sukurtas 1991 metais. Pavadinimas skamba iššaukiančiai,
provokuojančiai, – iškart kyla klausimas, kas Lietuvoje galėtų būti vadinama vampyrais. Eilėraščio
paantraštė paaiškina, kad bus kalbama apie aktoriaus gyvenimą. Kūrinio tema sena kaip pasaulis ir
tuo pačiu visada aktuali: menininko ir visuomenės santykis. Ši tema šakojasi į kelias ryškias
potemes.
Eilėraštis pradedamas pasvarstymu apie aktoriaus reikalingumą visuomenei:
Žmonės žino; kad esi tu,
kartais prašo pasirodyt,
reikalingas tavo žestas,
tavo akys, tavo žodis.
Tokia yra menininko paskirtis – duoti žmonėms tai, ko jie iš tavęs tikisi, ir prasmingas būna
gyvenimas to menininko, kurio veiklos vaisiai iš tiesų laukiami ir reikalingi. Toks yra ir eilėraščio
lyrinis „aš“, kuris įkūnytas vienaskaitos antrojo asmens forma „tu“ – ši meninė išraiškos priemonė
suteikia kūriniui intymumo, betarpiškumo. Iš šio menininko, aktoriaus, norima „pasirodymo, žestų
(lietuviška transkripcija turėtų būti „gestas“), akių, žodžių“ – tai yra, vaidybos, aktoriaus meninio
meistriškumo rezultatų. Tačiau jau kitame poetiniame vaizde iškyla problema: atsiskleidžia lyrinio
„aš“ tam tikrų vidinių abejonių, prieštaravimų, netgi pajuntamas tam tikras jo vidinis nestabilumas,
disharmonija:
Tu esi kažkur nugrimzdęs,
didis, mažas, nelaimingas,
tau taip pat kažin ko trūksta, nori
būti reikalingas.
Eilėraščio lyrinis „aš“ savo viduje jaučiasi „mažas ir nelaimingas“, jam kažko trūksta, kad galėtų
pajusti dvasinę harmoniją. Gal jis abejoja ar nėra pakankamai tikras savo meno, savo darbo
reikalingumu? Kad ir būdamas didis visuomenės akyse, menininkas sielos gelmėse dažnai kenčia
dėl įvairių sudėtingų peripetijų, – ir tai natūralu, juk menininkai paprastai subtiliau ir jautriau negu
kiti priima tikrovę su visais jos iššūkiais, ir jų išgyvenimai dažnai būna gerokai gilesni ir
intensyvesni.
Tolesnės eilėraščio eilutės patvirtina, jog lyrinis „aš“ – aktorius – labiausiai jaudinasi dėl to, kaip
kuo geriau atlikti savo, kaip menininko, paskirtį ir tuo įprasminti savo būtį:
Ir, kliedėdamas iš džiaugsmo,
mintyse renkies drabužį,
su žmona, vaikais tariesi (…)
Išgyvenimų stiprumą pabrėžia hiperbolė „kliedėdamas iš džiaugsmo“.
Žinoma, aktoriaus, kaip ir kiekvieno menininko, darbo galutinis įvertinimas yra visuomenės
