AUTOBIOGRAFIŠKUMAS
Autorius – buvęs kunigas – rašo apie kunigą. Atrodytų, jog Putinas parašė apie save. Tačiau
rašytojas autobiografiškumą griežtai neigė. Jis sakė, kad romane nėra pasakojama apie save: įvykių
požiūriu tarp autoriaus ir veikėjo nieko nėra bendra (nebūta tokių įvykių, apie kuriuos pasakojama
romane, nebūta gyvenimo kely nei Kalnynų parapijos, nei Liucės, nei Rainakienės).
Romanas kiek autobiografiškas kitu požiūriu – jame pasakojama apie veikėjo Liudo Vasario sielos
patirtį. Romano pradžioje jis vaizduojamas jaunas ir naivus, o gyvenimo patirties turi pasakotojas,
esantis labai arti pagrindinio veikėjo – žino jo brandos raidą. Jis labai atidžiai stebi veikėją ir
svarsto, kur romano esamajame laike šis klysta ir nepakankamai suvokia savo situaciją ir ką suvoks
daug vėliau. Pasakotojas, tarsi užbėgdamas už akių, vis primena, kad jaunučio seminaristo idealai,
įsipareigojimai ir sampratos vėliau smarkiai kito, nyko, kad turėjo praeiti daug dienų, kol Liudas
Vasaris kai ką suprato. Tad galime sakyti, kad istorija pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio
pasakotojo pozicijų. Būtent šitoks pasakojimo būdas ir suteikia romanui autobiografiškumo, nors,
kaip minėta, romanas nėra autobiografinis.
KOMPOZICIJA IR IŠORINIS SIUŽETAS
Romaną sudaro trys dalys. I dalyje „Bandymų dienos” pasakojama apie klieriko Liudo Vasario
šešerius metus Seinų kunigų seminarijoje, apie kūrybinius bandymus, lytinį brendimą, užsimezgusią
ir neatpažintą meilę, gyvojo tikėjimo ir kasdienės rutinos svarstymus. II dalis – vienerių metų
kunigavimo istorija, kunigų visuomeninė veikla ir pastoracinis darbas, Liudo Vasario erotiniai
potyriai ir pasaulietinės literatūros atradimas. III dalis skirta kunigo supasaulėjimui. Matome gerą
dešimtmetį Vakarų Europoje praleidusį ir grįžusį į Nepriklausomos Lietuvos sostinę Kauną
nepraktikuojantį kunigą.
Romanas turi išorinį ir vidinį siužetą. Išorinis labai paprastas: romane nuosekliai pasakojamas
pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo kelias iki brandaus amžiaus. Aplinka vaizduojama tik
tiek, kiek ji susijusi su pagrindinio veikėjo istorija. Atsijusių nuo Liudo Vasario istorijos epizodų
romane nėra.
Išorinis siužetas romane nėra svarbiausias. Daug svarbesnė Liudo Vasario vidinių patyrimų ir jų
apmąstymų istorija.
Pažvelkime, kiek Putinas atitinka savo laiką kurdamas personažų charakterius. XIX a. Europoje
rašomi romanai apie žmogų tarp žmonių, t.y. visuomenėje: apie jo karjerą arba nesėkmes, vietą
luomų hierarchijoje (Stendalis, O. Balzakas). Jau anksčiau esate nagrinėję F. Dostojevskio romaną
„Nusikaltimas ir bausmė”. XX a. dar labiau susidomima individu. Individas pasirodo esąs ne
mažiau sudėtingas nei pasaulis, kosmosas, visuomenė. Po Z. Freudo, Jungo psichoanalitinių
tyrinėjimų domimasi sielos gyvenimo istorija.
Psichologizmas XX a. literatūroje kyla kaip pasipriešinimas natūralizmui, kurio šalininkai aiškino
žmogaus gyvenimą kaip biologiškai nulemtą. Nesitenkinant tokia žmogaus samprata imta gilintis į
žmogaus vidų, psichiką, jausmus.
Prozoje išryškėja dvi linkmės: vieni autoriai rašo apie asmenybės saviauklą, tapimą ja, vietos
visuomenėje ieškojimą; kiti, t. y. kraštutiniai modernistai, į individą žiūri pesimistiškai – bando
vaizduoti silpną, žlungančią asmenybę. Tipiška modernaus pasaulio asmenybė pažįsta idealo šviesą,
bet suvokia ir savo silpnumą. Vakarų Europoje tokio modernaus romano herojus – skeptikas,
neturintis ryškių savybių, ne gebantis užmegzti žmogiškų ryšių, jaučiasi kitiems esąs svetimas, kad
ir kaip stengiasi bendrauti.
Aktualia tema tampa vyro ir moters ryšys (atidžiai tyrinėjamas lytiškumas, erotika, seksualumas).
XX a. pradžios romano herojus – dažniausiai menininkas, silpnas, pažeidžiamas, dirglus,
neryžtingas, kankinamas kūrybos problemų.
Vis daugiau randasi romanų, kur istoriją pasakoja ne objektyvus pasakotojas, o pats veikėjas. Tokio
