Kolegė Rasuolė Karpejienė dalijasi:
Remdamiesi grožinių kūrinių pavyzdžiais atskleiskite, kaip jų žodynas susijęs su rašytojų gyvenamuoju laikotarpiu
Mes daug lengviau pastebime tuos pasikeitimus, kurie atsiranda dėl naujų technologijų. Pirmieji pribrendusių pokyčių prigimtį pajuto tie, kurie dažniau nei kiti aplenkia laiką, – rašytojai. Tarp daugybės rašytojų nuolatos atsiranda keletas autorių, kurie be savo pasiekimų padovanoja mums savo požiūrį. Jie gerokai įtaigiau ir įtikinamiau nei mokslininkai formavo naujas idėjas ir galų gale sukūrė intelektualinį ir – kas galbūt net svarbiau – emocinį ateities pagrindimą. Jie įžvelgė kasdienius ir įprastus ateities iššūkius ir apnuogino egzistavusias, bet anksčiau nepastebėtas, problemas, padėjo mums pažinti naujas grėsmes ir suteikė naujų vilčių. Tai buvo rašytojai, apibrėžę kartos, patyrusios dramatinių pasikeitimų smūgį, galvoseną, kuri dabar, XXI amžiaus pradžios chaosuose, jau ypač išryškėjusi.
Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750 m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. Jis parašė pirmąsias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.
Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka. Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų, archajiškų (budė, rykai, gremžti). Poemos adresatas buvo Donelaičio parapijos valstiečiai, kuriems dėl tematikos, stiliaus ir kalbos poema turėjo būti gerai suprantama, bei artimiausi jo draugai, kuriems ši gyvenimo kasdienybė buvo gerai pažįstama.
ŽEMAITĖ.
Žemaitės raštų kalbos artimumą liaudies šnekamajai kalbai lėmė savotiškas rašytojos kelias į literatūrą. Ji iki 50 metų amžiaus savo gyvenimo būdu ir išsilavinimu beveik nesiskyrė nuo savo kaimynų valstiečių, žemaičių tarme rašė ir savo kūrinius. Realistiškai vaizduodama gyvenimą, rašytoja atrinko iš gyvosios liaudies kalbos tuos ryškius, labai vaizdingus, dažnai šiurkščius posakius, kurių tiek gausu liaudies šnekamojoje kalboje ir kurie taip taikliai ir vaizdingai perteikia žmonių išgyvenimus, nuotaikas. Jos raštų personažai savo kalboje vartoja šiurkščius frazeologijos, pvz.: giltinių popūtis, giltinių strainuška, rupkės kailis, ubago šmotas, šunies kailis.
J.BILIŪNAS.
Rašytojas J. Biliūnas davė pradžią moderniajai prozai. Jis pasirinko intymų kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu, kuriam būdingas dėmesys vidiniams konfliktams ir pasauliui. Lygindami su XIX a. lietuvių prozos pradininkais, Biliūno kūryboje jaučiame aukštesnį, giedresnį dangų, šviesesnį mišką (pušynus), lyriškesnį, atviresnį žmogų. Toks buvo ir Biliūnas, augęs senoviškoje aukštaičių šeimoje, mažiausias iš savo jau suaugusių brolių ir seserų.
Kūryboje itin svarbus pasakotojas. Biliūno pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę – jis visažinis. Prozoje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl neretai jaučiamas ir autoriaus vertinimas, ir pasakotojo nuotaikos bei jausmai.
Biliūnas – didelės inteligencijos ir dvasinės kultūros žmogus. Jo santykiai su skaitytoju nuoširdūs, intymūs, bet niekada nepereina į familiarumą. Prarečiui pasitaikantys kreipimaisi („Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų“) yra tik sąlyginė stilistinė priemonė, o ne pretenzijos į familiarų pokalbį. Kita J. Biliūno stiliaus savybė, suteikianti jo pasakojimui intymumo – įvairūs žodelyčiai-intarpai, padedą palaikyti glaudų kontaktą su skaitytoju (oi, teisybė, būdavo, tiesa, nežinau, supratau ir t.t.) J. Biliūnas juos vartoja saikingai, nenukrypdamas į familiarumą ir plepumą. Jam jų reikia tiek, kad būtų sukurtas gyvo, nuoširdaus pasakojimo įspūdis.
Dabartinės kalbos vartotojui kai kurie J. Biliūno kūriniuose esantys leksikos vienetai yra aktualizuoti (kalbos istoriškumo pavyzdys). Tekstų išnašose dabartinių leidimų redaktoriai pateikia svetimybių ar nebevartojamų žodžių atitikmenų, pvz.: arielka – degtinė, grabas – karstas, kaštuoti – kainuoti, ligonbutis – ligoninė, nedėldieniai – sekmadieniai, spėkos – jėgos, špokas – varnėnas. J. Biliūno kūriniuose vartojama ir daugiau žodžių, kurie šiandien yra pasyviosios leksikos dalis (DŽ nebefiksuojami), pvz., grūšia – kriaušė, kulipkos – kulkos.
Morfologijos požiūriu J. Biliūno tekstai, parašyti pačioje XX a. pradžioje, įdomūs tuo, kad juose labai gyvai vartojami kai kuriose tarmėse likę, bet bendrinėje kalboje rečiau bevartojami siekinys, dviskaita bei vidaus vietininkas, pvz.: atsisėdo poteriautų, atsisėdo pusryčiautų, eisiu ieškotų, eiti padėtų, ėjęs prašytų; du kunigu, du skatiku, du sūreliu; dvaran, gyveniman, miškuosna, vieškelin, ton knygon. Veiksmažodžių būsimojo laiko I asmuo – būsma, turėsma, susilauksma ir pan. – taip pat.
Tekste vartojami žodžiai suteikia informacijos apie vaizduojamą laikotarpį, veikėjus, leidžia suvokti ir įvertinti rašytojo savitumą. Grožinė kalba gali remtis visokia leksika, istorine ir socialine žodžių įvairove , atskiro autoriaus stilius dar „yra priklausomas nuo to meto bendros kalbos būklės ir nuo tų bendrųjų literatūros raidos tendencijų, su kuriomis jis susijęs savo kūrybine veikla” (V. Zaborskaitė ).
