Ar žmogus visada gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus?
Gyvenimas toks trumpas, dievaži,
Bet ilgas kelias tikro pažinimo.
J.V.Gėtė „Faustas“
Jėzus ar Barabas? Taip vieną savo straipsnių pavadino Andrius Navickas. Jame
kalbama apie Jėzų Piloto teisme. Kodėl buvo nuteistas Jėzus, o ne Barabas? Ar jį nuteisęs
žmogus pasirinko laisvai, ar norėjo įtikti miniai? Perskaičiusi šį straipsnį susimąsčiau: ar
tas žmogus jautė atsakomybę už savo poelgį? Mūsų gyvenime būna daug situacijų, kai
turime priimti sprendimą, o įvairūs patarimai ar kitų įtaka mus užlieja tarsi lava iš
Pompėjos ugnikalnio. Deja, dažnai nutinka taip, laisvas pasirinkimas ar atsakomybės
jausmas yra du nesuderinami dalykai.
Kartais atrodo, kad žmogus yra tarsi ta strėlė iš Henriko Radausko eilėraščio
„Strėlė danguje“ – nuo jo priklauso nedaug, jis yra veikiamas kitų. Tačiau tada žmogus
pradeda galvoti: jei jis negali laisvai pasirinkti, nuspręsti, tai gal jis nėra atsakingas už tai,
ką daro? Deja, atsakomybės neprisiims niekas kitas. Galvodama apie atsakomybės
nusikratymą ir kitų įtaką, iš karto prisimenu pasaulinio garso psichologo Derren Brown
atliktą tyrimą: į savo paskaitą jis pakvietė grupelę išsilavinusių žmonių, tačiau, jiems
nieko apie tai nežinant, psichologas tikrino, ar žmonės lengvai nusikrato atsakomybės ir
kiek daug jie gali padaryti verčiami kitų. Buvo atliekamas Milgramo eksperimentas:
dalyvauja mokslininkai, pakviesti žmonės ir vadinamasis „mokinys“. Prie jo prijungta
elektros srovė (žinoma, netikra, bet dalyviai to nežino). Dalyviai „mokiniui“ užduoda
klausimą, o jei šis atsako blogai, paleidžiama elektros srovė. „Mokinys“ neva šaukia iš
skausmo, bet mokslininkai vis ragina dalyvius tęsti. Dauguma iš jų paklūsta… Ar tai
neprimena nacistinės Vokietijos, kai žmonės paklusdami diktatoriui ir, kaip jiems atrodė,
negalėdami rinktis, atsisakydavo atsakomybės ir darydavo baisiausius dalykus? Atrodo,
kad ir dabar tai yra didžiulė problema: žmonės įtikina save, kad nuo jų niekas nepriklauso
ir nesikrato atsakomybės.
Tačiau gyvenime būna ir taip, kad žmogus gali niekieno nevaržomas priimti vieną
ar kitą sprendimą. Deja, labai dažnai žmogus nuklysta, nes, pajutęs pasirinkimo laisvės
skonį, užmiršta atsakomybę. Ar prisimenate vaikystėje matytą animacinį filmą
„Garvežiukas iš Ramunių stotelės“ apie garvežiuką, kuris vis stabteldavo laukuose – tai
su paukšteliais pakalbėti, tai gėlių pauostyti? Jis laisvai pasirinko, kad gamtos grožis jam
yra svarbiau už viską. Vis dėlto garvežiukas pamiršo, kad turi laiku atvykti į vieną ar kitą
stotelę – jis elgėsi labai neatsakingai ir dėl to priversdavo žmones vėluoti.
Bet ne visi žmonės laisvai rinkdamiesi praranda atsakomybės jausmą. Tokie
žmonės man primena Homero „Odisėjos“ herojų. Odisėjas turėjo vienintelį tikslą – grįžti
namo į Itakę. Jo nesuviliojo nei lotofagų sala, nei sirenos. Laisvai pasirinkdamas, kokiu
keliu eiti, kartu jis buvo atsakingas: kelionės metu jis bandė apsaugoti savo draugus ir
stengėsi kuo greičiau grįžti, nes jautė atsakomybę už savo šeimą ir šalį.
Net jei ir negalime rinktis laisvai, o esame tarsi marionetės, kaip rašė Jurga
Ivanauskaitė savo „Laiške žmonijai“, mes privalome elgtis atsakingai. Kai žmogų
užklumpa nelaimė ar nepagydoma liga, jo gyvenimas pasikeičia kardinaliai. Naivu
tikėtis, kad gali būti kitaip, kai supranti, kad tavo gyvenimą lemia „aukštesnės“ jėgos.
