Rudens pradžioje Vilniaus universitete buvo apginta disertacija apie lietuvių klasiką Antaną Baranauską. Apie A. Baranausko parašytus ir niekur nespausdintus tekstus bei jų funkcionavimą „Apžvalga“ kalbina disertacijos „Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija“ autorių Tomą ANDRIUKONĮ.
Pirmiausia „Apžvalgos” vardu norėčiau tave pasveikinti apsigynus disertaciją. Kiek žinau, šią temą pradėjai plėtoti dar magistro studijose?
Magistro darbe ketinau aptarti ryškesnius lietuvių literatūros poetinius dialogus – nuo Antano Baranausko ir Karolinos Praniauskaitės iki Aido Marčėno ir Sigito Parulskio. Mintyse buvo šešios ar septynios poros. Toks buvo pradinis sumanymas. Tačiau viskas taip pasisuko, kad likau prie A. Baranausko. Taip įvyko netyčia. Reikėjo pradėti nuo ankstyviausių tekstų ir pasidomėti A. Baranausku, tad pradėjau gilintis į XIX a., kuris tuo metu man neatrodė nei įdomus, nei intriguojantis. Kadangi visos K. Praniauskaitės ir A. Baranausko dialogo aplinkybės žinomos tik iš Baranausko dienoraščio, pradėjau jį žiūrinėti įdėmiau. Tada radau visokių kabliukų, pavyzdžiui, koks santykis tarp įrašų, jų įrašymo datų ir kitokių man įdomiomis pasirodžiusių smulkmenų. To nesuvokiau kaip mokslinės problemos, tai veikiau buvo smalsumas. Tuomet darbui vadovavusi profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė stumtelėjo mane toliau domėtis dienoraščiu, nors mane kankino jausmas, kad rašau tik apie man įdomias ir intriguojančias smulkmenas. Tiesą sakant, tas jausmas iškildavo ir rašant disertaciją.
Visas darbas susideda iš smulkmenų?
Iš esmės taip, bet kai galvoji, ką ir kodėl darai, tai lukšteni savo situaciją mėgindamas suvokti, kam rašai disertaciją, galiausiai turi pripažinti, kad tai – smalsumas, noras suprasti. Kad ir kaip būtų, tie rankraščiai turi savo trauką. Tai lyg atsidurti senoje palėpėje.
Kokia ta trauka? Gal galėtum pasidalyti darbo su rankraščiais užkulisiais?
Viskas prasidėjo nuo darbo su jau išspausdintu A. Baranausko tekstu. Vėliau jau ėmiau žiūrėti rankraščius – pasirodo, nei vienas jų nebuvo skirtas spausdinti. Susidūrus su rankraščiais, kaip niekada aišku tai, kad jų daiktiškumas, materialumas ir juose užrašytas tekstas yra neperskiriami. Tad iš esmės prieš save turi ne tiek pliką tekstą, kiek daiktą. Tada galvoji, kas gi tai yra – kaip jis sukurtas, kam jis skirtas, kaip funkcionavo. Jei atsiverti rankraštį, nori nenori pamatai tam tikras detales – čia rašo vienu rašalu, čia kitu, toliau įrašus keičia paliktas tuščias puslapis, kitur užrašytą tekstą keičia piešinys, žemėlapis ir taip toliau. Darosi įdomu – kas gi čia daros? Nes šios detalės yra veiklos pėdsakai, kuriuos interpretuodamas bandai suvokti, kas ir kodėl vyko. Bandai pateikti savo versiją. Tai kiek primena detektyvo darbą, tik čia visi personažai, išskyrus patį tyrėją, nebegyvi daugiau nei šimtmetį.
Kaip suprantu, į rankraštinius A. Baranausko tekstus tau pavyko pažiūrėti kiek kitaip, nei buvo žiūrėta iki tol.
Iš dalies. Anksčiau lenkiškai rašyti jo kūriniai nebuvo matyti kaip priklausantys rankraštinės literatūros laukui, dėl to stigo adekvatesnio jų supratimo, mat jie turėjo savą rašymo, sklaidos ir recepcijos specifiką.
Kas buvo tavo darbo tyrimo objektas? Su kokiomis problemomis teko susidurti?
Objekto atžvilgiu man buvo labai paprasta – žiūrėjau į tai, kas išliko, o išlikęs visas dienoraštis (jį sudaro trys atskiros knygelės ir vienas dvilapis), rankraštinis eilių rinkinys, pavadintas Wiersze, ir Baranauskų šeimos silva rerum – rankraštinė knyga, sudaryta iš Antano Baranausko eilėraščių, jo brolio Anupro Baranausko piešinių ir kitų autorių tekstų nuorašų. Iš mano tyrinėjamo laikotarpio tai, regis, vieninteliai didesni Baranausko rankraščių pluoštai. Neskaičiuojant laiškų, žinoma.
Problemų būta įvairių – vienais atvejais tai reikiamos mokslinės literatūros stoka, kitais – suvokimas, kad XIX a. yra jau tolimas ir nemažai rūpimų dalykų yra tik atspėjami, numanomi. Ten stebėtinai daug tylos. Bet tai turbūt daugeliui mokslininkų pažįstamas jausmas. Galiausiai svarbu ne kliūtys, o tai, kas padaryta nepaisant jų.
Studijuojant rankraščius ir rašant disertaciją, koks A. Baranauskas tau atsiskleidė? Kokia jo rašymo istorija?
A. Baranauskas eilėraščius pradėjo rašyti pirmą kartą atitolęs nuo namų, t. y. kuomet bendrauti su namiškiais tapo galima tik per raštą. Rašto kalba jam, žinoma, buvo lenkų. Tuomet jis tarnavo Gelvonuose pas tenykštį kleboną, o pirmas jo eilėraštis – iš tėvų gauto laiško sueiliavimas. Vėliau jis dvejus metus mokosi Rumšiškių raštininkų mokykloje – čia jis jau turi eilių sąsiuvinį, kuriame kaupia savo tekstus. Baigęs mokyklą A. Baranauskas keliauja į Kaune įsikūrusią kanceliariją, kur gauna paskyrimą į Vainutą. Tuo metu tai buvo Rusijos-Prūsijos pasienio miestelis, kur nemažai gyvenusių žmonių, kaip ir pridera pasienio miesteliui, vertėsi kontrabanda. Ten atvykusiam A. Baranauskui tokia situacija, taip pat ir raštinės aplinka buvo gūdi. Vainute jis dirbo raštininko padėjėju. Atvykęs į šį miestelį jis ir perrašo savo tekstus į naują rinkinį – į minėtąjį Wiersze. Tai susiję su statuso kaita – jis jau nebe mokinys, o valstybės tarnautojas, naują statusą turi atitikti ir rinkinys. Čia vėl pasirodo jo rašymo sąsaja su namais, mat šį rinkinį A. Baranauskas dedikuoja savo tėvui, nors paties rinkinio tėvui jis taip ir neįteikė. Apskritai namai smarkiai susiję su jo rašymu ir nesvarbu, ar tai ankstyvieji lenkiški, ar vėliau rašyti lietuviški tekstai.
Visas straipsnis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-26-rankrasciu-trauka-arba-neatskleistos-a-baranausko-dienorascio-paslaptys/110601
