Novelės pradžioje rašytojas mus įveda į pilką ir nuobodų mažo miestelio gyvenimą.
Veiksmas trunka vieną vakarą – nuo saulėlydžio iki paryčių.
Pasakotojas ir veikėjas susitapatinę (kalba I a.).
Vaizduojama situacija labai apibendrinta – 1) pasakotojas bodisi gyvenimo rutina,
2) ieško prasmės kasdienybėje, 3 ) siekia suvokti buvimo šioje žemėje reikšmes.
Pradžioje veikėjas yra liūdnas, apatiškas, pavargęs nuo kasdienybės naštos. Jis stebi tokį
pat pavargusį pasaulį, kur žmonės yra a) užgožti buities, b) kur viskas sukasi nuobodžiu ratu,
c) kur nėra šilumos ir jaukumo. Veikėjas jaučiasi smiltele žemėje…
Vakaras yra laikas ,,galvoti apie save”, tuomet svarbu galvoti apie tai, ,,kaip gyvensi, kokių
džiaugsmų prasimanysi, užėjus liūdnumui”. Vakaras visada liūdniausias ir tamsiausias metas, tai kaip
tik tas laikas, kai ,,mintys pavirsta skruzdėmis”, ir jei nesudėliosi jų į vietas – kirbės ir grauš visą
naktį.
Veikėjo gyvenimai yra du: 1) tas, kurį jis gyvena – o gyvena monotonišką gyvenimą:
,,kiekvieną dieną vis tas pats darbas be jokio gražumo, tie patys rūpesčiai, tos pačios kalbos, barniai,
net džiaugsmai tie patys” 2) ir tas, kurį jis stebi – o stebi kitokį: ,,gražiai lakioja viršum namų
kregždės, graudžiai ir tyliai spindi ugnis vakaro židiny, spalvotai sužydi visokie medžiai, krūmai ir
gėlės, didingi ir tylūs saulėlydžiai liepsnoja danguose”.
Jo atradimai nelaukti ir skaudūs – iš tikrųjų gražu ir gera yra gyventi šiame pasaulyje .
Veikėjas pabrėžia, kad yra šis ir anas gyvenimas, šis ir ,,kitoks laikas”. Anas, nerūpestingas
gyvenimas, kai buvo vaikystė, o šiandiena yra priešprieša praeičiai. Kol žmogus auga, mokosi
pažinti gyvenimą, ir viskas atrodo šviesu. O įsisukus į kasdienybę, skaudu pasidaro gyventi
.Gyvenimas tampa ,,be paslapties, be grožio”, nes viskas, kas anksčiau gundė, viliojo, švietė (kad ir
,,moterų vaikščiojimas apšviestais akmenimis”) tampa nuobodu ir pilka (nes ta moteris iš arti nėra
tokia gundanti). O tai todėl, kad viskas jau įprasta, pažinta, pasiekta. Žmogų vilioja ir domina tik tai,
kas dar nepatirta. Iš naujo atrasti grožį galima tik prisivertus atsimerkti ir išmokti džiaugtis
gyvenimo smulkmenomis.
Išeiti iš namų veikėją pastūmėja pokalbis su sūnumi. Jis keliauja pamatyti samanoto
saulėlydžio senio, kad galėtų apie jį papasakoti vaikui.
Ėjimas į naktį – reiškia ieškojimą, seno pabaigą ir naujo pradžią . Ėjimas – prasmingas. Veikėjas
eina , gręžiojasi, bet jau nieko nesimato – nes jis vienas, aplinkui pilkėja, eina juosvyn ir pavirsta į
juodą erdvę– vienas tamsoje.
Tai – atsakymų ieškojimas ir neradimas, vienišos sielos klaidžiojimas tamsoje. Vėliau
pamato vieną žvaigždę, virpančią ir šviečiančią toli, žemai. Tai – nušvitimas, viltis, kad
gyvenimas gali būti gražus (jei nematai – girdėk grožį!). ,,O labai tamsu būna tada, kai nebelieka
nė vienos akies, atkakliai žiūrinčios į tamsą” – jei nesistengsi pajusti gyvenimo gerumo, tai ir
klaidžiosi vienišas tamsoje.
