PUPP: gaidžio kiaušiniai

Pasirodo, viskas baigiasi, net PUPP.

Kaip ir tikėjausi, anglų kalbos ir matematikos patikrinimai ėjo ir praėjo nepastebimai, o va lietuvių kalbos… Užduotyse nebuvo nei dramos, nei melodramos, tik farsas, todėl neaišku – verkti dabar ar juoktis.

Rašymo užduotis. Pasirinkimas – iš amžinai nuliūdusio J.Aisčio (aš alergiška lietuviškių literatūros dūsavimo manieroms, – taigi atkrinta), kažkokio beminčio (atseit apie kokybišką gyvenimą ir vartojimą) iš bernardinai.lt paimto rašinėlio, kuris tiek banalus, kad net nėra ką apie jį pasakyti, ir užduoties apie mokėjimą mokytis su miglota įvestimi (taip pat paimta iš bernardinai.lt, taigi aišku, kad egzaminų sudarytojai težino tą vienintelę interneto svetainę). Visi tekstai, pateikti įvestyse, prieštarauja klausimams po įvesčių arba nelabai susiję su jomis. Tačiau kažką pasirinkti reikia, tad renkuosi mažiausią blogybę – trečią variantą, tikėdamasi, kad teksto suvokimo užduotys bus aiškesnės.

Pagal PUPP 2013 metų nuostatus suvokimui mums turėjo būti pateikti du tekstai – vienas grožinės literatūros, kitas – negrožinės literatūros tekstas kultūrine tema.

Žiūrim, ką turim: abu tekstai susiję su Vaižgantu – vienas apie jį, kitas jo. Net rašybos užduotys… iš Vaižganto (teisybės dėlei – dar ir iš… J.Aisčio ir A.Nykos-Niliūno bei J.Šukio). Išvada: XXI amžiaus Lietuvoje nebesukuriama tekstų, kurie leistų patikrinti, ar esame raštingi. Negeras įtarimas, kad tai aiškus nykstančios valstybės ir nykstančios jos kalbos simptomas, nes kažkodėl anglų kalbos patikrinimui buvo pateikti šiandieninės anglų kalbos tekstai.

Tokį įtarimą sustiprina ir „kultūrinis“ tekstas – Vaižganto laiškas sesers dukrai. Turiu pasakyti, kad mums, septyniolikmečiams, jis labai aktualus: apie laiške (1926 m.) iškeltas „kultūrines“ aktualijas – Vaižganto svorio ir pilvo apimties pokyčius ir iš to turinčią plaukti išvadą apie laiško autoriaus asmenybės brandą – tik ir kalbamės per Skype‘ą ar Facebooką.

Na ką, kultūrinis ar nekultūrinis tas laiškas, vis tiek reikia kažką atsakyti. Pirmi du klausimai prašo įvardyti, už ką rašantysis dėkoja adresatui ir kokios tai užuominos. O dėkoja jis sesers dukrai už atsiųstus gaidžio kiaušinius. Va čia ir stop. Aš – iš Vilniaus, kaime niekad nesu buvusi, man gaidys tas pats kaip dramblys, gyvą gaidį, kaip ir gyvą dramblį, mačiau tik zoologijos sode ir per televiziją. Tad stengiuosi mąstyti logiškai: juk gaidys – vyras, taigi biologiškai turi turėti kiaušinius. Vadinasi, būna ir vištos, ir gaidžio kiaušinių (tik gaidžio turbūt retesni, nes parduotuvėse ant pakuočių užrašyta „Vištų kiaušiniai“, iš to išplaukia, kad gaidžio kiaušinių turbūt būna tik gurmanų maisto parduotuvėse). O jei esama ir vištos, ir gaidžio kiaušinių, tai atsakymas tegali būti vienas – Vaižgantas padėkojo už atsiųstus gaidžio kiaušinius.

Juokiatės, egzamino klausimo sudarytojai, kad nesupratau perkeltinės reikšmės? O kodėl turiu žinoti 100-o metų senumo posakius bei jų perkeltines reikšmes? Galiu lažintis, kad jūs taip pat nežinote mano kartos vartojamų posakių ir jų perkeltinių reikšmių. Tad jeigu jūsų už tai neatleidžia iš darbo, – gal ir man negalima dėl to mažinti pažymio? Tarsi akivaizdu, kad archajiško posakio perkeltinės reikšmės aiškios tik to laikmečio žmonėms ir filologams, todėl į egzaminų klausimus dešimtokams (mes juk ne filologijos studentai) tokie tekstai neįtrauktini.

Visas Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos moksleivės Ievos LOZURAITYTĖS straipsnis – „Dialoge“:
http://www.dialogas.com/laikrastis/2013/25/pupp-gaidzio-kiausiniai/